Teisėjų Knyga



Autorius: Teisėjų knygoje nėra konkrečiai minimas autorius. Tradiciškai tikima, kad Teisėjų knygą parašė pranašas Samuelis. Pagal vidinius įrodymus, autorius gyveno iš karto po Teisėjų laikotarpio, ir Samuelis atitinka šį reikalavimą.

Užrašymo data: Teisėjų knyga tikriausiai buvo parašyta tarp 1045 ir 1000 metų prieš Kr.

Užrašymo tikslas: Teisėjų knygą galima padalinti į dvi dalis: 1) 1-16 skyriuose aprašomi išsivadavimo karai, pradedant Izraelitų pergale prieš kanaaniečius ir baigiant pergale prieš filistinus ir Samsono mirtimi; 2) 17-21 skyriai yra priedas, ir jie nesusiję su ankstesniais skyriais. Šie skyriai priskiriami laikui, kai „Izraelyje nebuvo karaliaus" (Teisėjų 17:6; 18:1; 19:1; 21:25). Originale Rūtos knyga buvo dalis Teisėjų knygos, tačiau 450 metais po Kr. ji tapo atskira knyga.

Svarbios eilutės: „Tačiau Viešpats siuntė izraelitams teisėjų, kurie juos išgelbėdavo iš rankos tų, kurie juos plėšė. Bet jie neklausė teisėjų ir nuėjo paleistuvauti su svetimais dievais, ir lenkėsi jiems. Jie greitai nuklydo nuo kelio, kuriuo ėjo jų tėvai, kai klausė Viešpaties įsakymų. Kai Viešpats jiems duodavo teisėją, Jis būdavo su juo ir išgelbėdavo izraelitus iš jų priešų per visas to teisėjo dienas. Viešpats gailėdavosi jų, kai jie dejuodami skųsdavosi prispaudėjais. Bet, teisėjui mirus, jie sugrįždavo ir susitepdavo dar labiau, negu jų tėvai, sekdami svetimus dievus, jiems tarnaudami ir juos garbindami. Jie neatsisakė savo darbų ir užsispyrimo" (Teisėjų 2:16-19).

"Izraelitai atsakė Viešpačiui: 'Mes nusidėjome. Daryk su mumis, ką nori, tik išgelbėk mus šiandien'." (Teisėjų 10:15)

"Tuo metu Izraelyje nebuvo karaliaus. Kiekvienas darė tai, kas jam atrodė teisinga" (Teisėjų 21:25).

Trumpas apibendrinimas: Teisėjų knyga- tai tragiškas aprašymas to, kaip daugybę metų Dievo vaikai priėmė Jahvę (Dievą) lyg savaime suprantamą dalyką. Palyginus Teisėjų knygą su Jozuės knyga, kurioje Dievas laimino Izraelitus už jų paklusnumą užkariaujant žemę, matomas apgailėtinas skirtumas. Teisėjų knygoje izraelitai nebuvo paklusnūs, jie garbino stabus ir tai nulėmė daugybė jų pralaimėjimų. Tačiau Dievas niekada nenustojo jų mylėti, ir, kai jie atgailaudavo, nusisukdavo nuo savo niekingų kelių ir šaukdavosi Jo vardo, Jis su išskiestomis rankomis juos priimdavo (Teisėjų 2:18). Dievas liko ištikimas Abraomui duotam pažadui, ir per 15 Izraelio teisėjų Jis saugojo ir laimino Abraomo palikuonis (Pradžios 12:2-3).

Po Jozuės ir jo amžininkų mirties, Izraelitai grįžo prie Baalo ir Astartės garbinimo. Dievas leisdavo izraelitams patirti netikrų dievų garbinimo pasekmes. Tuomet Dievo žmonės šaukdavosi Jahvės ir prašydavo Jo pagalbos. Dievas siųsdavo teisėją, kuris jiems vadovo ir juos mokė teisiai gyventi. Bet jie vis atsukdavo savo nugaras Dievui ir grįždavo prie savo nedorybių. Nepaisant viso to, Dievas laikėsi savo sandoros su Abraomu, ir per 480 metų, aprašytų Teisėjų knygoje, Dievas vis išgelbėdavo savo žmonės nuo jų prispaudėjų.

Tikriausiai žymiausias teisėjas buvo dvyliktasis teisėjas- Samsonas, kuris pradėjo vadovauti izraelitams po 40 metų nelaisvės, valdant negailestingiems filistinams. Samsono vedami, Dievo žmonės laimėjo prieš filistinus, tačiau pats Samsonas toje kovoje žuvo, išbuvęs Izraelio teisėju 20 metų.

Ženklai: Pranešimas, kurį gavo Samsono mama, kad ji pagimdys sūnų, kuris valdys Izraelį, yra pranašiškai panašus į pranešimą, kurį gavo Marija apie Mesijo gimimą. Dievo siųstas angelas joms abiem pasakė, kad „tu pastosi ir pagimdysi sūnų" (Teisėjų 13:7; Luko 1:31), kuris vadovaus Dievo žmonėms.

Dievo gailestingumas ir Jo žmonių išvadavimas, nepaisant jų nuodėmės ir Dievo atmetimo, vaizduoja Kristų ant kryžiaus. Jėzus mirė, kad išvaduotų savo žmones- visus, kurie Juo patikės- iš nuodėmės. Nors dauguma tų, kurie Jį sekė per Jo žemišką tarnystę, vėliau Jį atmetė, Jis liko ištikimas savo pažadui ir mirė ant kryžiaus už mus.

Praktinis pritaikymas: Nepaklusnumą visuomet seka bausmė. Izraelitai pateikia puikų pavyzdį, ko mes neturėtume daryti. Vietoje to, kad išmoktų iš savo patirties, jog Dievas visuomet baudžia maištaujančius prieš Jį, jie ir toliau buvo nepaklusnūs ir kentėjo Dievo nepasitenkinimą bei discipliną. Jeigu mes ir toliau gyvename nepaklusnume, mes prisiprašome Dievo auklėjimo, ne todėl, kad Jam patinka matyti mus kenčiančius, bet todėl, kad „kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima" (Hebrajams 12:6).

Teisėjų knyga yra Dievo ištikimybės liudijimas. Net „jeigu esame neištikimi, Jis lieka ištikimas" (2 Timotiejui 2:13). Net jeigu mes nesame Jam ištikimi, kaip ir Izraelitai, Dievas vis tiek yra ištikimas; Jis mus išgelbės, išsaugos (1 Tesalonikiečiams 5:24) ir atleis mums, kai mes ieškosime atleidimo (1 Jono 1:9). "[Jis] sutvirtins jus iki galo, kad būtumėte nekalti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dieną. Ištikimas yra Dievas, kuris jus pašaukė į savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus bendravimą" (1 Korintiečiams 1:8-9).



Grįžti į: Senojo Testamento Apžvalga

Grįžti į: Biblijos Apžvalga



Grįžti į svetainę lietuvių kalba


Teisėjų Knyga