Raudų Knyga


Autorius: Raudų knygoje nėra konkrečiai minimas jos autorius. Tradiciškai tikima, kad Raudų knygą parašė pranašas Jeremijas. Toks požiūris yra labai tikėtinas, nes knygos autorius matė, kaip babiloniečiai sunaikino Jeruzalę. Jeremijas atitinka šią kvalifikaciją (2 Kronikų 35:25; 36:21-22).

Užrašymo data: Raudų knyga tikriausiai buvo parašyta tarp 586 ir 575 metus prieš Kr., per arba netrukus po Jeruzalės nuopuolio.

Užrašymo tikslas: Dėl Judo pastovios stabmeldystės, dėl kurios jis neatgailavo, Dievas leido babiloniečiams apsupti, apiplėšti, deginti ir sunaikinti Jeruzalės miestą. Saliamono šventykla, kuri stovėjo apie 400 metų, buvo sudeginta iki pamatų. Pranašas Jeremijas, savo akimis matęs tuos įvykius, parašė Raudų knygą, kurioje aprauda tai, kas įvyko Judui ir Jeruzalei.

Svarbios eilutės: „Ką Viešpats nusprendė, tą įvykdė. Jo seniai paskelbti žodžiai išsipildė. Jis griovė ir nesigailėjo, o tavo priešams leido džiaugtis ir išaukštino jų ragus" (Raudų 2:17).

„Viešpaties malonė nepranyko, Jo gailestingumas dar nepasibaigė. Tai atsinaujina kas rytą, ir didelė yra Jo ištikimybė" (Raudų 3:22-23).

„Bet Tu, Viešpatie, pasilieki per amžius. Tavo sostas lieka kartų kartoms. Kodėl Tu mus taip ilgai užmiršai ir palikai? Viešpatie, sugrąžink mus pas save, ir mes sugrįšime. Atnaujink mus kaip anomis dienomis! Argi Tu mus visiškai atstūmei ir rūstausi amžinai?" (Raudų 5:19-22)

Trumpas apibendrinimas: Raudų knyga yra padalinta į penkis skyrius. Kiekviename skyriuje yra atskira poema. Originalo hebrajų kalboje eilutės yra parašytos akrostika- kiekviena eilutė prasideda kita hebrajų abėcėlės raide. Raudų knygoje pranašas Jeremijas supranta, kad babiloniečiai buvo įrankis Dievo rankose, kuriuo Jis nubaudė Jeruzalę (Raudų 1:12-15; 2:1-8; 4:11). Raudų knygoje aiškiai matosi, kad nuodėmė ir maištas buvo ant Jeruzalės išlieto Dievo keršto priežastys (1:8-9; 4:13; 5:16). Rauda tinka nelaimės metui, tačiau netrukus ją turėtų pakeisti kaltės jausmas ir atgaila (Raudų 3:40-42; 5:21-22).

Ženklai: Dėl savo užsidegimo ir atsidavimo savo žmonėms bei jų miestui, Jeremijas yra žinomas kaip „verkiantis pranašas" (Raudų 3:48-49). Tokį patį skausmą, matant žmonių nuodėmės, ir kaip jie atstūmė Dievą, išreiškė Jėzus, eidamas link Jeruzalės ir matydamas kaip ateityje ją sunaikins romėnai (Luko 19:41-44). Kadangi žydai atmetė Mesiją, Dievas panaudojo romėnų apgulimą, tuo nubausdamas savo žmones. Tačiau Dievas nesidžiaugia bausdamas savo vaikus. Tai, kad Jis siūlo Jėzų Kristų už mūsų nuodėmės, parodo Jo didelę užuojautą savo žmonėms. Vieną dieną dėl Kristaus Dievas nuvalys visas ašaras (Apreiškimo 7:17).

Praktinis pritaikymas: Net ir baisios bausmės metu, Dievas yra vilties Dievas (Raudų 3:24-25). Kad ir kaip toli būtume nuo Jo nuėję, mes turime viltį, jog galime grįžti pas Jį ir rasti užuojautą bei atleidimą (1 Jono 1:9). Mūsų Dievas yra mylintis Dievas (Raudų 3:22), ir iš savo didžios meilės bei užuojautos Jis siuntė savo Sūnų, kad mes nepražūtume, bet galėtume amžinai su Juo gyventi (Jono 3:16). Dievo ištikimybė (Raudų 3:23) ir išgelbėjimas (Raudų 3:16) suteikia mums vilties ir paguodos. Jis nėra kaprizingas Dievas, kuriam niekas neįdomu; Jis yra Dievas, kuris išgelbsti visus, kurie į Jį kreipiasi, kurie pripažįsta, jog patys negali nieko padaryti, kad užsitarnautų Jo palankumą, ir kurie šaukiasi Viešpaties gailestingumo (Raudų 3:22).

English



Grįžti į: Senojo Testamento Apžvalga

Grįžti į: Biblijos Apžvalga



Grįžti į svetainę lietuvių kalba
Raudų Knyga