Pradžios Knyga



Autorius: Pradžios knygos autorius nėra nustatytas. Tradiciškai tikima, jog autorius yra Mozė. Nėra svarių priežasčių neigti Mozės autorystę.

Užrašymo data: Pradžios knygoje nėra parašyta, kada ji buvo parašyta. Ji tikriausiai buvo parašyta tarp 1440 ir 1400 metų prieš Kr., laikotarpiu tarp Mozės vedamų izraelitų išėjimo iš Egipto ir Mozės mirties.

Užrašymo tikslas: Pradžios knyga kartais yra vadinama visos Biblijos sėklų vazonėliu. Dauguma pagrindinių Biblijos doktrinų Pradžios knygoje yra pristatomos „sėklos" formoje. Pradžios knygoje aprašomas žmogaus nuopuolis, Dievo pažadas išgelbėti ir atpirkti (Pradžios 3:15). Pradžios knygoje aprašytos sukūrimo doktrinos, nuodėmės perkėlimo, išteisinimo, atpirkimo, sugedimo, keršto, malonės, suverenumo, atsakingumo ir dar daugybė kitų doktrinų.

Pradžios knygoje atsakoma į daug svarbių gyvenimo klausimų. (1) Iš kur aš atsiradau? (Dievas mus sukūrė- Pradžios 1:1) (2) Kodėl aš čia esu? (mes čia esame, kad bendrautume su Dievu- Pradžios 15:6) (3) Kur aš einu? (mes turime mums paskirtą vietą po mirties (Pradžios 25:8). Pradžios knyga žavi mokslininkus, istorikus, teologus, namų šeimininkes, ūkininkus, keliautojus ir Dievo vyrus bei moteris. Tai yra tinkama Biblijos, istorijos apie Dievo planą žmonijai, pradžia.

Svarbios eilutės: „Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę" (Pradžios 1:1).

„Aš padarysiu tave didele tauta, tave laiminsiu ir padarysiu tavo vardą garsų; ir tu būsi palaiminimu. Aš laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tuos, kurie tave keikia, ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės" (Pradžios 12:2-3).

„Nors jūs man norėjote blogo, Dievas tai pavertė į gera, norėdamas įvykdyti, ką šiandien matome- išgelbėti daugybę žmonių" (Pradžios 50:20).

Trumpas apibendrinimas: Pradžios knygą galima padalinti į dvi dalis: primityvi istorija ir patriarchų istorija. Primityvios istorijos dalyje aprašomas (1) Sukūrimas (Pradžios 1-2 skyriai); (2) Žmogaus nuopuolis (Pradžios 3-5 skyriai); (3) Tvanas (Pradžios 6-9 skyriai); (4) Dispersija (Pradžios 10-11 skyriai). Patriarchų istorijos dalyje aprašyti keturių didžių vyrų gyvenimai: (1) Abraomo (Pradžios 12-25:8); (2) Izaoko (Pradžios 21:1-35:29); (3) Jokūbo (Pradžios 25:21-50:14) ir (4) Juozapo (Pradžios 30:22-50:26).

Dievas sukūrė visatą, kuri buvo gera ir be nuodėmės. Dievas sukūrė žmoniją bendravimui su Juo. Adomas ir Ieva į pasaulį įnešė blogį ir mirtį. Blogis pasaulyje pastoviai didėjo iki tol, kol liko tik viena šeima, kurioje Dievas matė kažką gero. Dievas siuntė tvaną, bet išgelbėjo Nojų, jo šeimą bei gyvūnus, esančius arkoje. Po tvano žmonija vėl pradėjo daugintis ir išsiskirstė pasaulyje.

Dievas išsirinko Abraomą, per kurį Jis sukurs išrinktuosius žmones ir vėliau pažadėtąjį Mesiją. Išrinktoji linija buvo perduota Abraomo sūnui Izaokui ir tada Izaoko sūnui Jokūbui. Jokūbo vardą Dievas pakeitė į Izraelį, o jo dvylika sūnų tapo dvylikos Izraelio giminių protėviai. Būdamas suverenus, Dievas leido Juozapui, Jokūbo sūnui, niekingų jo brolių pagalba būti išsiųstam į Egiptą. Šis poelgis, nors juo ir buvo siekiama padaryti pikta, buvo Dievo panaudotas geram. Galiausiai, per Juozapą, kuris tuo metu jau užėmė labai aukštą postą, Jokūbas ir jo šeima buvo išgelbėti nuo siaubingo bado.

Ženklai: Daugybė Naujojo testamento temų turi šaknis Pradžios knygoje. Jėzus Kristus yra moters Sėkla, kuri sunaikins šėtono galią (Pradžios 3:15). Kaip ir Juozapo istorijoje, Dievo planas paaukoti savo Sūnų buvo dėl žmonijos gerovės, nors tie, kurie jį nukryžiavo siekė padaryti pikta. Nojus ir jo šeima buvo pirmieji iš daugybės likusiųjų, pavaizduotų Biblijoje. Nepaisant sudėtingų aplinkybių ir mažų šansų, Dievas visuomet sau išsaugo ištikimų žmonių. Izraelio likutis sugrįžo į Jeruzalę po nelaisvės Babilone; Dievas išsaugojo likutį per persekiojimus, aprašytus Izaijo ir Jeremijo knygose; 7000 žmonių buvo paslėpta nuo Jezabelės keršto; Dievas prižada, kad vieną dieną žydų likutis apglėbs savo tikrąjį Mesiją (Romiečiams 11). Abraomo parodytas tikėjimas bus Dievo dovana ir išgelbėjimo pagrindas ir žydams, ir pagonims (Efeziečiams 2:8-9; Hebrajams 11).

Praktinis pritaikymas: Svarbiausia Pradžios knygos tema yra amžinas Dievo egzistavimas ir Jo pasaulio sukūrimas. Knygos autorius net nebando apginti Dievo egzistavimo; jis tiesiog teigia, kad Dievas visada yra, buvo, ir visada bus aukščiau visų kitų. Taip ir mes pasitikime Pradžios knygos tiesomis, nors kiti bando jas paneigti. Visi žmonės, nepaisant jų kultūros, tautybės ar kalbos, yra atsakingi prieš Kūrėją. Tačiau nuodėmė, per nuopuolį atsiradusi pasaulyje, mus atskyrė nuo Dievo. Per mažą tautą, Izraelį, Dievo atpirkimo planas ne tik buvo atskleistas, bet ir tapo prieinamas visiems. Mes džiaugiamės tuo planu.

Dievas sukūrė visatą, žemę ir visa, kas gyva. Mes galime pasitikėti, kad Dievas pasirūpins ir mūsų gyvenimo rūpesčiais. Dievas gali paimti beviltišką situaciją, pvz.: Abraomo ir Saros nesugebėjimą turėti vaikų, ir padaryti nuostabių dalykų, jeigu mes tik pasitikėsime Juo ir Jam paklusime. Mūsų gyvenime gali atsitikti baisių ir neteisingų dalykų, kaip Juozapui, tačiau Dievas visada padarys, kad tai išeitų į gera, jeigu mes tik tikėsime Juo ir Jo suvereniu planu. „Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems" (Romiečiams 8:28).



Grįžti į: Senojo Testamento Apžvalga

Grįžti į: Biblijos Apžvalga



Grįžti į svetainę lietuvių kalba


Pradžios Knyga