Jozuės Knyga
Autorius: Jozuės knygoje nėra konkrečiai minimas jos autorius. Tikriausiai didžioji knygos dalis buvo parašyta Jozuės, Nūno sūnaus, Mozės įpėdinio, vadovavusio Izraeliui. Dalis knygos buvo parašyta bent dar vieno kito žmogaus po Jozuės mirties. Taip pat gali būti, kad keletas ištraukų buvo paredaguotos/pridėtos po Jozuės mirties.Užrašymo data: Jozuės knyga tikriausiai buvo parašyta tarp 1400 ir 1370 metų prieš Kr.
Užrašymo tikslas: Jozuės knygoje pateikiama karinių operacijų, kuriomis buvo užkariaujama Dievo pažadėta žemė, apžvalga. Išėjus iš Egipto, po keturiasdešimties metų klaidžiojimo dykumoje, naujai suformuota tauta buvo pasiruošusi įeiti į Pažadėtąją žemę, nugalėti jos gyventojus ir užimti teritoriją. Knygoje pateikta apžvalga aprašo sutrumpintas ir atrinktas detales apie daugybę vykusių mūšių ir apie užkariautos žemės paskirstymą giminėms.
Svarbios eilutės: „Būk stiprus ir drąsus; tu padalinsi žemę tautai, kurią duoti pažadėjau jų tėvams. Tik būk stiprus ir labai drąsus, kad galėtum išpildyti įstatymą, kurį tau Mozė, mano tarnas, įsakė. Nenukrypk nuo jo nei į kairę, nei į dešinę, ir tau visuomet seksis, kur tik eisi. Šita įstatymo knyga teneatsitraukia nuo tavo burnos, bet mąstyk apie ją dieną ir naktį, kad tiksliai vykdytum viską, kas joje parašyta; tada visa, ką bedarytum, klestės ir visur tau seksis. Atsimink, ką įsakiau,- būk stiprus ir drąsus, nenusigąsk ir nebijok! Aš, Viešpats, tavo Dievas, būsiu su tavimi, kur tik tu eisi" (Jozuės 1:6-9).
„Taigi dabar bijokite Viešpaties ir Jam tarnaukite nuoširdžiai ir ištikimai, pašalinkite dievus, kuriems tarnavo jūsų tėvai anapus upės ir Egipte. O jei jums nepatinka tarnauti Viešpačiui, tai šiandien apsispręskite, kam norite tarnauti: dievams, kuriems tarnavo jūsų tėvai, gyvenusieji anapus upės, ar dievams amoritų, kurių šalyje gyvenate. Bet aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui" (Jozuės 24:14-15)
Trumpas apibendrinimas: Jozuės knyga tęsia Izraelitų, išėjusių iš Egipto, istoriją. Knygoje aprašyti maždaug 20 Jozuės valdymo metų po to, kai Mozė jį patepė Pakartoto įstatymo knygos pabaigoje. Dvidešimt keturi Jozuės knygos skyriai gali būti suskirstyti taip:
1-12 skyriai: Įėjimas į Pažadėtąją žemę ir jos užkariavimas
13-22 skyriai: Nurodymai, kaip padalinti Pažadėtąją žemę
23-24 skyriai: Jozuės atsisveikinimo kalba
Ženklai: Paleistuvės Rahabos istorija ir jos didis tikėjimas izraelitų Dievu suteikė jai vietą kartu su tais, kurie buvo pagerbti dėl savo tikėjimo, Hebrajų 11:31. Jos istorija mums parodo Dievo malonę nusidėjėliams ir išgelbėjimą tikėjimu. Visų svarbiausia, iš Dievo malonės ji buvo Mesijo linijoje (Mato 1:15).
Vienas iš ritualų, aprašytų Jozuės 5 skyriuje, tobulai išsipildo Naujajame testamente. 1-9 eilutės aprašo Dievo įsakymą, kad visi, kurie yra gimę dykumoje, atėję į Pažadėtąją žemę turi būti apipjaustyti. Taip Dievas nuo jų pašalino „Egipto gėdą", t.y. Jis apvalė juos nuo jų nuodėmių senesniame gyvenime. Kolosiečiams 2:10-12 kalba apie tikinčiuosius, kurių širdys yra apipjaustytos pačio Jėzaus Kristaus, per kurį mes nusirengėme savo gyvenimo be Kristaus nuodėmingą prigimtį.
Dievas įkūrė prieglobsčio miestus, kad tie, kurie netyčia ką nors nužudydavo, galėtų gyventi be keršto baimės. Kristus yra mūsų priebėga, kurioje mes randame „prieglobstį mums skirtoje viltyje" (Hebrajams 6:18).
Jozuės knygoje labai svarbi teologinė poilsio tema. Po keturiasdešimties klajojimo metų dykumoje, izraelitai pagaliau įėjo į Kanaano žemėje jiems Dievo paruoštą poilsį. Hebrajų knygos autorius šią situaciją naudoja kaip perspėjimą būti atsargiems, kad netikėjimas nesutrukdytų mums įeiti į Dievo poilsį Kristuje (Hebrajams 3:7-12).
Praktinis pritaikymas: Viena iš pagrindinių Jozuės knygos eilučių yra 1:8: „Šita įstatymo knyga teneatsitraukia nuo tavo burnos, bet mąstyk apie ją dieną ir naktį, kad tiksliai vykdytum viską, kas joje parašyta." Senajame testamente pilna istorijų, kaip žmonės „pamiršo" Dievą ir Jo Žodį ir dėl to iškentė siaubingas pasekmes. Krikščionims Dievo Žodis yra gyvybinės jėgos šaltinis. Jeigu mes jį apleisime, mūsų gyvenimai nukentės. Bet jeigu mes gyvensime pagal 1:8 eilutės principą, mes tapsime pilni ir mus bus galima naudoti Dievo karalystėje (2 Timotiejui 3:16-17). Mes suprasime, jog Dievo pažadai, užrašyti Jozuės 1:8-9, taip pat gali būti mūsų.
Jozuė yra puikus pavyzdys, ką reiškia turėti gerą mentorių. Daug metų jis nesitraukė nuo Mozės. Jis stebėjo, kaip Mozė sekė Dievu beveik neklysdamas. Jis iš Mozės išmoko, kaip asmeniškai melstis. Iš Mozės pavyzdžio jis išmoko paklusnumo. Jozuė taip pat išmoko iš Mozės blogo elgesio, dėl kurio Mozė negalėjo įeiti į Pažadėtąją žemę. Kažkas, kažkur tave stebi. Jaunesnis žmogus ar kažkas kam tu darai įtaką mato, kaip tu gyveni ir kaip tu reaguoji. Kažkas mokosi iš tavęs. Kažkas seka tavo pavyzdžiu. Mentorystė yra daug daugiau nei žodžiai, išėję iš mentoriaus lūpų. Tai jo ar jos visas gyvenimas.
English
Grįžti į: Senojo Testamento Apžvalga
Grįžti į: Biblijos Apžvalga
Jozuės Knyga
