Jono Evangelija
Autorius: Jono 21:20-24 parašyta, kad knygos autorius yra mokinys, „kurį Jėzus mylėjo". Remiantis istorija ir šia knyga, tikima, kad tas mokinys buvo apaštalas Jonas, vienas iš Zebediejaus sūnų.Užrašymo data: Kai kurie papiruso fragmentai buvo rasti apie 135 metus, taigi ši knyga turėjo būti parašyta, nukopijuota ir platinama prieš tą datą. Nors kai kurie galvoja, kad knyga buvo parašyta prieš Jeruzalės sunaikinimą (70 metais), labiau priimtina data yra 85-90 metai po Kristaus.
Užrašymo tikslas: Jono 20:31 cituojamas knygos užrašymo tikslas: „O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą". Priešingai nei trys sinoptinės evangelijos, Jonas nesistengia pateikti chronologišką Jėzaus gyvenimo pasakojimą, bet parodo Kristaus dievybę. Jonas ne tik bandė sustiprinti antros kartos tikinčiųjų tikėjimą bei atvesti naujus žmones į tikėjimą, bet ir stengėsi ištaisyti pradėjusį plisti neteisingą mokymą. Jonas akcentavo, kad Jėzus Kristus yra „Dievo Sūnus", pilnai Dievas ir pilnai žmogus, tuo priešindamasis neteisingai doktrinai, pagal kurią buvo mokoma, kad krikšto metu „Kristaus dvasia" nusileido ant žmogaus Jėzaus ir paliko Jį per nukryžiavimą.
Svarbios eilutės: „Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas <...> Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę- šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos" (Jono 1:1,14).
„Kitą dieną Jonas, matydamas pas jį ateinantį Jėzų, prabilo: 'Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!'" (Jono 1:29).
„Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą" (Jono 3:16).
„Jėzus atsakė: 'Tai yra Dievo darbas: tikėkite Tą, kurį Jis siuntė'." (Jono 6:29)
„Vagis ateina tik vogti, žudyti ir naikinti. Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą,- kad apsčiai jo turėtų" (Jono 10:10).
„Aš duodu joms amžinąjį gyvenimą; jos nepražus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos" (Jono 10:28).
„Jėzus jai tarė: 'Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius. Ar tai tiki? (Jono 11:25-26)
„Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus" (Jono 13:35).
„Jėzus jam sako: 'Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane" (Jono 14:6).
„Jėzus jam taria: 'Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti? Kas matė mane, matė Tėvą! Tad kaip gali sakyti: 'Parodyk mums Tėvą'?'" (Jono 14:9)
„Pašventink juos savo tiesa! Tavo žodis yra tiesa" (Jono 17:17).
„Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: 'Atlikta!' Ir nuleidęs galvą, Jis atidavė savo dvasią" (Jono 19:30).
„Jėzus jam tarė: 'Tomai, tu įtikėjai, nes mane pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!" (Jono 20:29)
Trumpas apibendrinimas: Jono evangelijoje parinkti tik septyni stebuklai, kurie pademonstruoja Kristaus dievybę ir iliustruoja Jo tarnystę. Kai kurie iš šių ženklų ir stebuklų yra aprašyti tik Jono evangelijoje. Jono evangelija yra labiausiai teologiška iš visų keturių evangelijų ir dažnai paaiškina tam tikrus įvykius, paminėtus kitose evangelijose. Jonas daug kalba apie artėjančią Šventosios Dvasios tarnystę, prasidėsiančią po Jėzaus pakilimo į dangų. Tam tikri žodžiai ir frazės, kurias naudoja Jonas, parodo pasikartojančias evangelijos temas: tikėk, liudyk, Guodėjas, gyvenimas-mirtis, šviesa-tamsa, Aš esu... (Jėzaus „Aš esu") ir meilė.
Jono evangelijoje Kristus pristatomas ne nuo Jo gimimo, bet nuo „pradžios" kaip „Žodis" (Logos), kuris, būdamas Dievybė, dalyvavo kiekviename sukūrimo aspekte (1:1-3), ir kuris vėliau tapo kūnu (1:14), kad, būdamas aukos Avinėliu be jokios dėmės, panaikintų mūsų nuodėmes (Jono 1:29). Jonas parinko dvasinius pokalbius, kurie parodo, kad Jėzus yra Mesijas (4:26), ir kurie paaiškina, kaip žmonės gali būti išgelbėti dėl Jo vikarinės mirties ant kryžiaus (3:14-16). Jėzus pastoviai pykdė žydų vadovus, taisydamas juos (2:13-16); gydydamas per sabatą ir priskirdamas sau Dievo savybes (5:18; 8:56-59; 9:6,16; 10:33). Jėzus paruošė savo mokinius Jo artėjančiai mirčiai ant kryžiaus ir jų tarnystei po Jo prisikėlimo ir pakilimo (Jono 14-17 skyriai). Tuomet Jis noriai numirė ant kryžiaus vietoje mūsų (10:15-18) ir sumokėjo pilną kainą už mūsų nuodėmes (19:30), kad visi, kurie Juo pasitikės kaip Gelbėtoju, būtų išgelbėti (Jono 3:14-16). Jis prisikėlė iš mirties ir įtikino net ir patį abejingiausią mokinį, kad Jis yra Dievas ir Valdovas (20:24-29).
Sąsaja: Jonas pristatė Jėzų kaip Senojo testamento Dievą, ir tai ryškiausiai matoma septyniuose Jėzaus „Aš esu" teiginiuose. Jis yra „gyvenimo duona" (Jono 6:35), atėjusi iš Dievo pamaitinti Jo žmonių sielų taip, kaip Jis mana pamaitino izraelitus dykumoje (Išėjimo 16:11-36). Jėzus yra „pasaulio šviesa" (Jono 8:12), ta pati šviesa, kurią Senajame testamente Dievas pažadėjo savo žmonėms (Izaijo 30:26; 60:19-22), ir kuri pasieks kulminaciją Naujojoje Jeruzalėje, kai Kristus Avinėlis bus jos šviesa (Apreiškimo 21:23). Du Jėzaus "Aš esu" teiginiai parodo, kad Jis yra "gerasis ganytojas" ir "avių vartai". Tai aiškiai parodo, kad Jėzus yra Senojo testamento Dievas, kuris yra Izraelio Ganytojas (Psalmių 23:1; 80:1; Jeremijo 31:10; Ezechielio 34:23), ir vieninteliai vartai į avių gardą, vienintelis išgelbėjimo kelias.
Žydai tikėjo prisikėlimu ir jie netgi norėjo su šia doktrina prigauti Jėzų, tikėdamiesi, kad Jis pasakys kažką, ką vėliau būtų galima panaudoti prieš Jį. Tačiau Jo teiginys prie Lozoriaus kapo „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas" (Jono 11:25), turėjo juos priblokšti. Jėzus skelbėsi sugebantis prikelti iš numirusių ir turįs gyvenimo ir mirties galią. Tik Dievas galėjo teigti turįs tokią galią. Taip pat Jo teigimas, kad Jis yra „kelias, tiesa ir gyvenimas" (Jono 14:6) neabejotinai parodė, kad Jis yra Senojo testamento Dievas. Jis yra Izaijo 35:8 pranašautas „Šventasis kelias"; pamokslaudamas Evangelijos tiesas Jeruzalėje ir pats būdamas „tiesa", Jis įkūrė Tiesos miestą, paminėta Zacharijo 1:8; ir būdamas "gyvenimas", Jis patvirtino savo dievybę, savo būvimą gyvybės Kūrėju ir įsikūnijusių Dievu (Jono 1:1-3). Galiausiai, būdamas „tikruoju vynmedžiu" (Jono 15:1,5), Jėzus sutapatina save su Izraelio tauta, kuri daugelyje Senojo testamento ištraukų vadinama Viešpaties vynuogynu. Skelbdamasis esąs tikrasis Izraelio vynuogyno vynmedis, Jis pristato save kaip „tikrojo Izraelio"- visų tų, kurie ateis pas Jį per tikėjimą, nes „ne visi, kilę iš Izraelio, priklauso Izraeliui" (Romiečiams 9:6)- Viešpatį.
Praktinis pritaikymas: Jono evangelija ir toliau pasiekia savo tikslą su naudinga evangelizacine informacija (Jono 3:16 tikriausiai yra pati žinomiausia eilutė, net jei ne visada teisingai naudojama) ir dažnai yra naudojama evangelistinėse Biblijos studijose. Iš aprašytų Jėzaus susitikimų su Nikodemu ir moterimi prie šulinio (3-4 skyriai) mes galime daug išmokti apie Jėzaus asmeninio evangelizavimo modelį. Jėzaus paguodžiantys žodžiai prieš Jo mirtį (14:1-6,16; 16:33) dar ir šiandien paguodžia mus, kai netenkame mylimo žmogaus Kristuje. Taip pat paguodą randame ir Kristaus maldoje už tikinčiuosius, užrašytoje 17 skyriuje. Jono mokymai apie Kristaus dievybę (1:1-3:14; 5:22-23; 8:58; 14:8-9; 20:28 ir t.t.) yra labai svarbūs, ypač susidūrus su kultais, kur mokoma, kad Jėzus nėra pilnai Dievas.
English
Grįžti į: Naujojo Testamento Apžvalga
Grįžti į: Biblijos Apžvalga
Jono Evangelija
