Jokūbo Knyga



Autorius: Šio laiško autorius yra Jokūbas, taip pat vadinamas Teisiuoju Jokūbu, kuris, kaip tikima, buvo Jėzaus Kristaus brolis (Mato 13:55; Morkaus 6:3). Jokūbas įtikėjo tik po Jėzaus prisikėlimo (Jono 7:3-5; Apaštalų darbų 1:14; 1 Korintiečiams 15:7; Galatams 1:19). Jis tapo Jeruzalės bažnyčios galva ir yra minimas kaip šulas (Galatams 2:9).

Užrašymo data: Jokūbo knyga tikriausiai yra seniausia Naujojo testamento knyga, parašyta apie 45 metus, prieš pirmąją Jeruzalės tarybą 50 metais. Pasak istoriko Juozapo, Jokūbas buvo nužudytas apie 62 metus.

Užrašymo tikslas: Kai kurie galvoja, jog šis laiškas yra atsakymas į perdėtą Pauliaus mokymo apie tikėjimą interpretaciją. Pagal tą ekstremalų požiūrį, vadinamą antinomianizmu, tikėjimas Kristumi išlaisvina žmogų iš visų Senojo testamento įstatymų, legalizmo, visų valstybės įstatymų ir visų visuomenės moralės normų. Jokūbo laiškas yra skirtas išsklaidytiems žydų krikščioniams (Jokūbo 1:1). Martin Luther (Martynas Liuteris) nekentė šio laiško, tačiau jis nesuprato, kad Jokūbo mokymas papildo, o ne prieštarauja Pauliaus mokymui apie tikėjimą. Pauliaus mokymas susikoncentruoja ties mūsų išteisinimu su Dievu, o Jokūbas dėmesį sutelkia ties darbais, kurie parodo tą išteisinimą. Jokūbas rašė žydams, drąsindamas juos ir toliau augti naujame krikščioniškame tikėjime. Jokūbas pabrėžė, kad geri darbai natūraliai plauks iš tų, kurie yra pripildyti Dvasia, ir jis abejojo išgelbėjimu tų, kurių gyvenimuose nesimatė Dvasios vaisių, kuriuos Paulius apibūdino Galatams 5:22-23.

Svarbios eilutės: „Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę" (Jokūbo 1:2-3).

„Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, lėtas kalbėti, lėtas pykti" (Jokūbo 1:19).

„Taip ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs. Bet kažkas pasakys: 'Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus'. Parodyk man savo tikėjimą be darbų, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą" (Jokūbo 2:17-18).

„Taip pat ir liežuvis yra mažas narys, bet giriasi didžiais dalykais. Žiūrėkite kokia maža ugnelė padega didžiausią girią" (Jokūbo 3:5).

„Daug pajėgia veiksminga, karšta teisiojo malda" (Jokūbo 5:16b).

Trumpas apibendrinimas: Jokūbo knygoje apibūdinama tikėjimo kelionė per nuoširdžią religiją (1:1-27), nuoširdų tikėjimą (2:1-3:12) ir nuoširdžią išmintį (3:13-5:20). Knyga labai panaši į Jėzaus Kalno pamokslą (Mato 5-7 skyriuose). Jokūbas pradeda laišką apibūdindamas bendrus tikėjimo kelionės bruožus. Antrame skyriuje ir trečio skyriaus pradžioje Jokūbas kalba apie socialinį teisingumą ir apie veiklų tikėjimą. Tuomet jis palygina pasaulio ir dievotą išmintį ir prašo, kad mes nusisuktume nuo blogio ir artintumėmės prie Dievo. Jokūbas ypatingai griežtai sudraudžia turtingus žmones, kurie kaupia savo turtus, ir tuos, kurie pasitiki savo jėgomis. Jis baigia laišką su padrąsinimu tikintiesiems būti kantriems išbandymuose, melstis ir rūpintis vienas kitu bei sustiprinti vienas kito tikėjimą per bendravimą.

Sąsajos: Jokūbo knyga apibūdina santykį tarp tikėjimo ir darbų. Žydų krikščionys buvo taip įsišakniję Mozės įstatyme ir jo darbų sistemoje, kad Jokūbas turėjo praleisti nemažai laiko aiškindamas, jog nei vienas nėra išgelbėjamas įstatymo darbais (Galatams 2:16). Ji aiškino, jog, net jei jie iš visų jėgų stengsis laikytis įvairių įstatymų ir ritualų, to vis tiek neužteks. Užtenka nusižengti mažiausiai įstatymo daleliai, kad jie būtų laikomi kalti prieš visą įstatymą (Jokūbo 2:10), nes įstatymas yra visuma, ir užtenka sulaužyti vieną jo dalį, kad sulaužytum visą įstatymą.

Praktinis pritaikymas: Jokūbo knyga yra iššūkis ištikimiems Jėzaus Kristaus pasekėjams ne tik kalbėti, bet ir gyventi pagal tuos žodžius. Nors mūsų tikėjimo kelionėje augimas Dievo Žodžio supratime yra būtinas, tačiau Jokūbas mus ragina ten nesustoti. Daugeliui krikščionių Jokūbo laiškas atrodo sudėtingas, nes 108 eilutėse jis išvardina 60 krikščionio pareigų. Jis sutelkė dėmesį ties Jėzaus žodžiais Kalno pamoksle ir stengėsi motyvuoti mus gyventi pagal tai, ką Kristus mokė.

Šiame laiške taip pat aiškiai parašyta, jog neįmanoma tapti krikščioniu ir toliau gyventi nuodėmėje be jokių teisumo vaisių. Pasak Jokūbo, tokį „tikėjimą" turi ir demonai, kurie „tiki ir dreba" (Jokūbo 2:19). Tačiau toks tikėjimas negali išgelbėti, nes jis nėra patvirtintas darbais, kurie visada yra tikro, gelbstinčio tikėjimo rezultatas (Efeziečiams 2:10). Mes nesame išgelbėti gerais darbais, bet geri darbai yra mūsų tikėjimo rezultatas.



Grįžti į: Naujojo Testamento Apžvalga

Grįžti į: Biblijos Apžvalga



Grįžti į svetainę lietuvių kalba


Jokūbo Knyga