Išėjimo Knyga



Autorius: Išėjimo knygą parašė Mozė (Išėjimo 17:14; 24:4-7; 34:27).

Užrašymo data: Išėjimo knyga buvo parašyta tarp 1440 ir 1400 metų prieš Kr.

Užrašymo tikslas: Dievo numatytu laiku, Izraelio išėjimas iš Egipto pažymėjo Abraomo palikuonių prispaudimo laikotarpio pabaigą (Pradžios 15:13) ir sandoros pažado Abraomui išpildymo pradžią- Abraomo palikuonys ne tik gyvens Pažadėtoje žemėje, bet dauginsis ir taps didžia tauta (Pradžios 12:1-3,7). Šios knygos tikslas yra aprašyti staigų Jokūbo palikuonių skaičiaus augimą nuo tada, kai jie išėjo iš Egipto, iki teokratinės tautos įkūrimo Pažadėtoje žemėje.

Svarbios eilutės: „Egiptą pradėjo valdyti naujas karalius, kuris nieko nežinojo apie Juozapą" (Išėjimo 1:8).

„Dievas išgirdo jų vaitojimą ir atsiminė savo sandorą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. Ir Dievas pažvelgė į Izraelio vaikus, ir ėmė jais rūpintis" (Išėjimo 2:24-25).

„'Tai yra Paschos auka Viešpačiui, kuris aplenkė izraelitų namus Egipte, kai Jis išžudė egiptiečius ir išlaisvino mūsų namus' ". Tada žmonės nusilenkė ir pagarbino Viešpatį" (Išėjimo 12:27).

„Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėk kitų dievų šalia manęs" (Išėjimo 20:2-3).

Trumpas apibendrinimas: Išėjimo knyga prasideda ten, kur baigėsi Pradžios knyga, ir aprašo Dievo elgesį su žydais. Šioje knygoje aprašyti įvykiai nuo tada, kai Izraelis atvyko į Egiptą kaip Juozapo, kuris tuo metu buvo galingas Egipte, svečias, iki tada, kai izraelitai buvo išlaisvinti iš žiaurios vergijos, į kurią pateko dėl naujo karaliaus, „kuris nieko nežinojo apie Juozapą" (Išėjimo 1:8).

1-14 skyriuose aprašomos žydų priespaudos sąlygos, valdant faraonui; Mozės kaip jų išlaisvintojo iškylimas; bausmės, kurias Dievas siuntė Egiptui, nes jo vadovas nepakluso Dievui; ir išvykimas iš Egipto. Dievo suverenumas ir galinga ranka matoma bausmių Egiptui stebukluose- kurie baigėsi pirmagimių mirtimi ir pirmosios Paschos įsteigimu-, izraelitų išlaisvinime, Raudonosios jūros praskyrime ir Egipto armijos sunaikinime.

Vidurinė Išėjimo knygos dalis yra skirta klajojimui dykumoje ir stebuklingam Dievo pasirūpinimui Jo žmonėmis. Nors Dievas jiems davė duonos iš dangaus, saldaus vandens iš kartaus, vandens iš uolos, pergales prieš tuos, kurie būtų juos sunaikinę, savo rankomis užrašytą Įstatymą ant akmeninių plokščių, ir savo būvimą ugnies ir debesies stulpuose, žmonės vis tiek pastoviai murmėjo ir maištavo prieš Jį.

Paskutinis knygos trečdalis kalba apie sandoros skrynios pastatymą ir planus šventyklai su įvairiomis aukomis, altoriais, baldais, ceremonijomis ir garbinimo formomis.

Ženklai: Daugybė aukų, kurios buvo reikalaujamos iš izraelitų, buvo atvaizdas paskutinės aukos, Dievo Paschos Avinėlio, Jėzaus Kristaus. Paskutinės bausmės Egiptui metu buvo nužudytas avinėlis, neturintis jokios dėmės. Jo krauju buvo pateptos Dievo žmonių durų staktos, ir taip jie buvo apsaugoti nuo mirties angelo. Visa tai pranašavo apie Jėzų, Dievo Avinėlį, kuris neturi jokios dėmės ar kliaudos (1 Petro 1:19), ir kurio krauju mes patepti gauname amžiną gyvenimą. Istorija apie vandenį iš uolos (Išėjimo 17:6) taip pat simbolizuoja Kristų. Kaip Mozė trenkė į uolą, kad parūpintų žmonėms geriamo vandens, taip ir Dievas trenkė mūsų išgelbėjimo Uolai, nukryžiuodamas Jį už mūsų nuodėmes, ir iš tos Uolos ištryško gyvojo vandens dovana (Jono 4:10). Manos parūpinimas dykumoje yra tobulas paveikslas Kristaus, Gyvenimo Duonos (Jono 6:48), kurią Dievas mums parūpina, per ją suteikdamas gyvybę.

Praktinis pritaikymas: Iš dalies Mozės įstatymas buvo duotas, kad parodytų žmonėms, jog jie nesugebės jo laikytis. Mes negalime patikti Dievui laikydamiesi įstatymo, taigi Paulius mus ragina įtikėti Kristų Jėzų, „kad būtume išteisinti Kristaus tikėjimu, o ne įstatymo darbais; nes įstatymo darbais nebus išteisintas nė vienas žmogus" (Galatams 2:16).

Dievo pasirūpinimas izraelitais- nuo išlaisvinimo iš vergijos iki manos ir putpelių dykumoje- aiškiai parodo, jog Jis gailestingai rūpinasi savo žmonėmis. Dievas pažadėjo pasirūpinti visais mūsų poreikiais. „Ištikimas yra Dievas, kuris jus pašaukė į savo Sūnaus, Viešpaties Jėzaus Kristaus, bendravimą" (1 Korintiečiams 1:9).

Mes turime pasitikėti Dievu, nes Jis gali mus išlaisvinti iš bet kokios situacijos. Tačiau Dievas neleidžia nuodėmei likti nenubaustai. Mes galime pasitikėti Jo kerštu ir Jo teisingumu. Kai Dievas mus patraukia iš blogos situacijos, mes neturėtume bandyti grįžti atgal. Kai Dievas kažko iš mūsų reikalauja, Jis tikisi, kad mes paklusime, bet tuo pačiu metu Jis mums teikia malonę ir gailestingumą, nes Jis žino, kad mes nesugebame pilnai Jam paklusti.



Grįžti į: Senojo Testamento Apžvalga

Grįžti į: Biblijos Apžvalga



Grįžti į svetainę lietuvių kalba


Išėjimo Knyga