Filemono Knyga


Autorius: Laiško Filemonui autorius buvo apaštalas Paulius (Filemono 1:1).

Užrašymo data: Laiškas Filemonui buvo parašytas apie 60 metus po Kr.

Užrašymo tikslas: Filemono laiškas yra trumpiausias iš visų Pauliaus raštų, ir jame kalbama apie vergiją. Iš laiško sužinome, kad Paulius tuo metu buvo kalėjime. Filemonas buvo vergų savininkas, kurio namuose rinkosi bažnyčia. Kai Paulius tarnavo Efeso mieste, Filemonas tikriausiai buvo atvykęs į miestą, išgirdo Pauliaus pamokslavimą ir tapo krikščioniu. Vergas Onesimas apvogė savo šeimininką Filemoną ir pabėgo. Jis atbėgo pas Paulių į Romą. Onesimas vis dar priklausė Filemonui, taigi Paulius parašė laišką, kad sušvelnintų jo grįžimą pas šeimininką. Per Pauliaus liudijimą Onesimas tapo krikščioniu (Filemono 10) ir Paulius norėjo, kad Filemonas priimtų Onesimą kaip brolį Kristuje ir ne tik kaip vergą.

Svarbios eilutės: „Meldžiu, kad tavo dalyvavimas tikėjime taptų veiksmingas per pažinimą visokio gėrio, esančio mumyse Kristuje Jėzuje" (Filemono 6).

„...jau ne kaip vergą, o daugiau- kaip mylimą brolį, ypatingą man, o juo labiau tau, ir pagal kūną, ir Viešpatyje" (Filemono 16).

„O jeigu jis yra tau padaręs skriaudą ar turi skolos,- įrašyk tai į mano sąskaitą" (Filemono 18).

Trumpas apibendrinimas: Paulius perspėjo vergų savininkus, kad jie yra atsakingi už savo vergus, jis taip pat parodė, kad vergai yra atsakingos moralinės būtybės, kurios turi bijoti Dievo. Filemono laiške Paulius nepasmerkė vergijos, bet jis pristatė Onesimą kaip brolį Kristuje, o ne vergą. Kai savininkas laiko vergą broliu, vergas pasiekia poziciją, kurioje legalus vergo titulas nebetenka prasmės. Ankstyvoji bažnyčia tiesiogiai neatakavo vergijos, tačiau pastatė naują pamatą savininko ir vergo santykiams. Paulius bandė krikščioniška meile suvienyti Filemoną ir Onesimą, kad išlaisvinimas būtų neišvengiamas. Tik nuo evangelijos šviesos vergija galėjo mirti.

Sąsajos: Tikriausiai niekur kitur Naujajame testamente nėra taip gražiai pavaizduotas skirtumas tarp įstatymo ir malonės. Pagal Romos įstatymą ir pagal Senojo testamento Mozės įstatymą Filemonas turėjo teisę nubausti pabėgusį vergą, kuris buvo laikomas jo nuosavybe. Tačiau malonės sandora per Jėzų Kristų suteikė galimybę šeimininkui ir vergui bendrauti meilėje ir būti lygiems Kristaus kūne.

Praktinis pritaikymas: Pauliaus mokymu gali sekti darbdaviai, politiniai vadovai, korporacijų prezidentai ir tėvai elgdamiesi su krikščioniais darbuotojais, bendradarbiais ir šeimos nariais kaip su Kristaus Kūno nariais. Modernioje visuomenėje krikščionys neturėtų laikyti jiems padedančių žmonių laiptais link jų ambicijų pasiekimo, bet krikščioniais broliais ir sesėmis, su kuriais reikia maloniai elgtis. Taip pat visi krikščionys vadovai turėtų suprasti, kad jie yra atsakingi prieš Dievą dėl savo elgesio su tais, kurie jiems dirba, krikščioniais ir nekrikščioniais. Jie už savo veiksmus turės atsakyti prieš Dievą (Kolosiečiams 4:1).

English



Grįžti į: Naujojo Testamento Apžvalga

Grįžti į: Biblijos Apžvalga



Grįžti į svetainę lietuvių kalba
Filemono Knyga