3 Jono Knyga


Autorius: 3 Jono knygoje nėra konkrečiai minimas jos autorius. Pagal ankstyvosios bažnyčios tradiciją šis laiškas priskiriamas apaštalui Jonui. Metų bėgyje buvo įvairių spėliojimų, kad galbūt kitas Jėzaus mokinys vardu Jonas parašė šį laišką. Tačiau pagal visus įrodymus šio laiško autorius yra apaštalas Jonas.

Užrašymo data: 3 Jono laiškas tikriausiai buvo parašytas panašiu laiku kaip ir kiti Jono laiškai, 1 ir 2 Jono, tarp 85-95 metų po Kr.

Užrašymo tikslas: Savo laišku Jonas siekė trijų dalykų. Pirmiausia, jis rašė, kad pagirtų ir padrąsintų savo mylimą bendradarbį Gajų už jo tarnystę pagelbėjant keliaujantiems broliams, kurie skelbė Kristaus evangeliją. Antra, jis perspėjo bažnyčią dėl Diotrefo, diktatoriško vadovo, kuris perėmė vieną iš Azijos provincijų bažnyčių, ir kurio elgesys prieštaravo apaštalui ir evangelijai. Trečia, jis pagyrė Demetrijo elgesį ir jo gerą liudijimą.

Svarbios eilutės: „Neturiu didesnio džiaugsmo, kaip girdėti, jog mano vaikai gyvena tiesoje" (3 Jono 4).

„Mielasis, nesek tuo, kas pikta, bet tuo, kas gera. Kuris daro gera, yra iš Dievo, o kuris pikta, nėra matęs Dievo" (3 Jono 11).

Trumpas apibendrinimas: Jonas šį laišką rašė su jam įprastų tiesos pabrėžimu. Šis laiškas skirtas mylimam broliui Kristuje Gajui, kuris buvo turtingas ir garbingą vardą turintis vyras, gyvenęs mieste, esančiame netoli Efeso. Jonas labai gyrė Gajų už jo rūpestį ir svetingumą pasiuntiniams, kurie nešė evangeliją iš vienos vietos į kitą. Vienus jis pažinojo, kitų ne, bet nuo to nesikeitė Gajaus rūpestis. Jonas ragino Gajų ir toliau daryti gera ir neimti blogo pavyzdžio iš Diotrefo. Šis vyras perėmė vienos bažnyčios Azijoje valdymą ir ne tik nepripažino Jono autoriteto, bet ir nepriėmė jo laiškų bei jo mokymo. Jis taip pat skleidė piktas kalbas apie Joną ir išmetė iš bažnyčios narius, kurie palaikė Joną. Prieš užbaigiant laišką, Jonas taip pat pagyrė Demetrijo pavyzdį, apie kurį girdėjo labai gerų atsiliepimų.

Sąsajos: Svetingumas nepažįstamiems yra įprastas Senajame testamente. Izraelyje svetimšaliai buvo nuolankiai ir maloningai priimami į namus, gaudavo vietą nakvynei bei maisto (Pradžios 18:2-8; 19:1-8; Jobo 31:16-23, 31-32). Senajame testamente taip pat patys žydai buvo pavaizduoti, kaip svetimšaliai, kurie buvo priklausomi nuo Dievo svetingumo (Psalmių 39:12), o Dievas pavaizduotas kaip Tas, kuris maloningai pasirūpino jų poreikiais, atpirko juos iš Egipto ir pamaitino bei aprengė juos dykumoje (Išėjimo 16; Pakartoto įstatymo 8:2-5).

Praktinis pritaikymas: Jonas, kaip visada, pabrėžia Evangelijos tiesos svarbumą. Svetingumas, palaikymas ir kitų krikščionių padrąsinimas buvo vienas iš pagrindinių Jėzaus mokymų, o Gajus akivaizdžiai buvo nepaprastai geras tokios tarnystės pavyzdys. Mes taip pat, kai tik turime progą, turėtume taip elgtis, priimdami misionierius, pamokslininkus ir nepažįstamus (kai tikrai žinome, kad jie yra tikri tikintieji) ne tik į savo bažnyčias, bet ir į savo namus, bei pasiūlydami jiems visko, ko jiems reikia.

Mes taip pat turime sekti pavyzdžiu tik tų žmonių, kurių žodžiai ir veiksmai neprieštarauja evangelijai. Mes turime sugebėti atpažinti tokius žmones kaip Diotrefas, kurio elgesys labai skyrėsi nuo Jėzaus mokymo.

English



Grįžti į: Naujojo Testamento Apžvalga

Grįžti į: Biblijos Apžvalga



Grįžti į svetainę lietuvių kalba
3 Jono Knyga