1 Jono Knyga


Autorius: 1,2 ir 3 Jono laiškai nuo pat pradžių buvo priskiriami apaštalui Jonui, kuris taip pat parašė Jono evangeliją. Sprendžiant iš laiškų turinio, stiliaus ir žodyno, šie trys laiškai buvo skirti tiems patiems skaitytojams kaip ir Jono evangelija.

Užrašymo data: 1 Jono knyga tikriausiai buvo parašyta tarp 85-95 metų po Kr.

Užrašymo tikslas: Atrodo, kad 1 Jono knyga yra apibendrinimas, parašytas žmonėms, kurie žinojo, kas buvo parašyta Jono evangelijoje, ir jų tikėjimo Kristumi patikinimas. Iš pirmo laiško matome, kad skaitytojai susidūrė su klaidingu gnosticizmo mokymu, kuris tapo dar didesne problema antrame amžiuje. Pagal šia religijos filosofiją materialus pasaulis buvo blogis, o dvasinis pasaulis gėris. Vienintelis būdas išvengti tarp tų dviejų dalykų susikūrusios įtampos yra žinojimas (arba gnosis), per kurį žmogus gali pakilti nuo kasdienybės į dvasiškumą. Tai iškreipė evangeliją ir Kristaus asmenį. Susikūrė dvi neteisingos teorijos apie Kristų: docetizmas- Jėzus buvo tik dvasia; ir Serinfianizmas (Cerinthianism)- Jėzus turėjo dvilypę asmenybę, kartais jis buvo žmogus, o kartais Dievas. Pagrindinis 1 Jono laiško tikslas yra nustatyti tikėjimo mokymo ribas ir patikinti tikinčiuosius dėl jų išgelbėjimo.

Svarbios eilutės: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių" (1 Jono 1:9).

„Kas pasilieka Jame, tas nenusideda. Kiekvienas nuodėmiaujantis Jo neregėjo ir nepažino" (1 Jono 3:6).

„Jūs esate iš Dievo, vaikeliai, ir nugalėjote juos, nes Tas, kuris jumyse, didesnis už tą, kuris pasaulyje" (1 Jono 4:4).

„Tai parašiau jums, tikintiems Dievo Sūnaus vardą, kad žinotumėte turį amžinąjį gyvenimą ir kad tikėtumėte Dievo Sūnaus vardą" (1 Jono 5:13).

Pagrindinis žodis šiame laiške yra „žinojimas"; jis ir panašūs žodžiai 1 Jono knygoje pasikartoja bent 13 kartų.

Trumpas apibendrinimas: Netikri dvasiniai mokytojai buvo didelė problema ankstyvojoje bažnyčioje. Kadangi dar nebuvo pilno Naujojo testamento, tikintieji negalėjo patikrinti to, kas buvo mokoma. Jie dažnai pasidavė neteisingiems apsimetėlių mokymams, kurie mokė savo pačių idėjas ir siekė iškilti kaip vadovai. Jonas šį laišką parašė bandydamas paaiškinti svarbias tiesas, ypač apie Jėzaus Kristaus tapatybę.

Kadangi Jono laiškas buvo apie tikėjimo Kristumi pagrindus, jis padėjo skaitytojams apmąstyti savo pačių tikėjimą. Jis padėjo skaitytojams atsakyti į klausimą: „Ar mes tikri tikintieji?" Jonas jiems paaiškino, kad atsakymą į tą klausymą jie sužinos pasižiūrėję į savo veiksmus. Dievo buvimas jų gyvenime akivaizdžiai pasireikš meile vienas kitam. Tačiau, jeigu jie nuolatos ginčijasi, kovoja vienas su kitu, elgiasi savanaudiškai ir nesirūpina vienas kitu, tai parodo, jog jie nepažįsta Dievo.

Tai nereiškia, kad jie turėjo būti tobuli. Jonas mokė, kad nuodėmių pripažinimas ir Dievo atleidimo siekimas taip pat yra tikėjimo dalis. Kita svarbi Dievo pažinimo dalis buvo apsivalymas nuo kaltės, pripažinimas, kur pasielgėm ne taip vienas su kitu, ir, kiek nuo mūsų priklauso, situacijos pataisymas.

Sąsajos: Viena iš dažniausiai cituojamų ištraukų apie nuodėmę yra 1 Jono 2:16. Šioje ištraukoje Jonas apibūdina tris nuodėmės aspektus, kurie buvo patys pirmi ir svarbiausi pagundymai visame Šventajame Rašte. Pirmoji nuodėmė- Ievos nepaklusnumas- buvo pasidavimo tiems trims pagundymams pasekmė. Pradžios 3:6 mes skaitome apie kūno geismą („tinkami maistui"), akių geismą („patrauklūs akims") ir gyvenimo išdidumą (troškimas įgyti išminties).

Praktinis pritaikymas: 1 Jono knyga yra meilės ir džiaugsmo knyga. Joje paaiškinamas mūsų bendravimas su kitais žmonėmis ir su Jėzumi Kristumi. Šiame laiške parodomas skirtumas tarp laimės, kuri yra laikina ir greitai praeinantį, ir tikrojo džiaugsmo, kurį Jonas paaiškina, kaip įgyti. Jeigu mes pritaikysime Jono žodžius savo kasdieniuose gyvenimuose, tikra meilė, įsipareigojimas, bendravimas ir džiaugsmas, kurių taip trokštame, bus mūsų.

Apaštalas Jonas gerai pažinojo Kristų. Jis mus moko, kad mes visi galime artimai ir intymiai bendrauti su Jėzumi Kristumi. Mes turime liudijimą žmonių, kurie tiesiogiai ir asmeniškai buvo su Juo. Evangelijų autoriai pateikia istorine realybe paremtą tvirtą liudijimą. Tačiau kaip tai pritaikyti mūsų gyvenimams? Šie liudijimai mums paaiškina, jog Jėzus atėjo kaip Dievo Sūnus, kad savo malone, gailestingumu, meile ir palankumu sukurtų sąjungą su mumis. Dažnai žmonės galvoja, kad Jėzus yra kažkur toli, ir Jam visai nerūpi mūsų kasdieniai sunkumai, problemos ir rūpesčiai. Bet Jonas mums paaiškina, kad Jėzus yra čia su mumis- paprastose, kasdieniškose ir sunkiose, kupinose sielvarto akimirkose. Jonas, kuris tai matė savo akimis, liudija, jog Dievas tapo kūnu ir gyveno tarp žmonių. Tai reiškia, kad Kristus atėjo gyventi čia su mumis, ir Jis vis dar gyvena su mumis. Jis vaikščiojo žemėje šalia Jono, ir Jis taip pat kasdien vaikšto kartu su mumis. Mums reikia pritaikyti šią tiesą ir gyventi taip lyg Jėzus būtų su mumis kiekvieną dienos sekundę. Jeigu mes pritaikysime šią tiesą, Kristus pridės mūsų gyvenimams šventumo ir padarys mus panašesnius į save.



English

Grįžti į: Naujojo Testamento Apžvalga

Grįžti į: Biblijos Apžvalga



Grįžti į svetainę lietuvių kalba
1 Jono Knyga