Kodėl žydai ir arabai / musulmonai nekenčia vienas kito?



Klausimas: Kodėl žydai ir arabai / musulmonai nekenčia vienas kito?

Atsakymas:
Visų pirma svarbu suprasti, jog ne visi arabai yra musulmonai, ir ne visi musulmonai yra arabai. Nors dauguma arabų yra musulmonai, yra daug arabų, kurie nėra musulmonai. Indonezijoje ir Malaizijoje yra daug daugiau musulmonų, kurie nėra arabai, negu arabų musulmonų. Antra, svarbu prisiminti, jog ne visi arabai nekenčia žydų, ne visi musulmonai nekenčia žydų, ir ne visi žydai nekenčia arabų ir musulmonų. Mes turime būti atsargūs, kad nesukurtume stereotipų. Tačiau bendrai kalbant, arabai ir musulmonai nemėgsta ir nepasitiki žydais, ir žydai nemėgsta arabų.

Jeigu yra aiškus biblinis šio reiškinio paaiškinimas, tuomet tai siekia Abraomą. Žydai yra Abraomo sūnaus Izaoko palikuonys. Arabai yra Abraomo sūnaus Izmaelio palikuonys. Izmaelis buvo vergės sūnus (Pradžios 16:1-16), o Izaokas buvo pažadėtasis sūnus, kuris paveldėjo visus Abraomo palaiminimus (Pradžios 21:1-3). Nieko keisto, kad jie gyveno nesantaikoje. Kai Izmaelis šaipėsi iš Izaoko (Pradžios 21:9), Sara paprašė Abraomo, kad jis išsiųstų Hagarą ir Izmaelį iš jų namų (Pradžios 21:11-21). Tikriausiai tai sukėlė dar daugiau paniekos Izmaelio širdyje. Angelas išpranašavo Hagarai, jog Izmaelis „bus prieš visus ir visi prieš jį“ (Pradžios 16:11-12).

Islamo religija, kurios laikosi dauguma arabų, dar labiau padidino šį priešiškumą. Koranas pateikia prieštaraujančius nurodymus dėl žydų. Vienoje vietoje Koranas moko elgtis su žydais kaip su broliais, o kitoje įsako atakuoti tuos žydus, kurie atsisako tapti musulmonais. Koranas taip pat moko priešingai negu Biblija apie tai, kuris iš sūnų buvo pažadėtasis sūnus. Hebrajų Raštai moko, jog tai buvo Izaokas, o Korane parašyta, jog Izmaelis. Koranas moko, jog Abraomas beveik paaukojo Izmaelį, o ne Izaoką (priešingai negu parašyta Pradžios 22 skyriuje). Šis nesutarimas dėl to, kuris iš sūnų yra pažadėtasis, taip pat prisideda prie šiandieninės nesantaikos.

Tačiau ši senovę siekianti kartėlio šaknis tarp Izaoko ir Izmaelio pilnai nepaaiškina šiandieninės nesantaikos tarp žydų ir arabų. Tūkstančius metų Artimųjų Rytų istorijoje žydai ir arabai gyveno relatyvioje santaikoje. Pagrindinė nesantaikos priežastis yra susijusi su moderniais laikais. Po Antrojo Pasaulinio karo, kai Jungtinės Tautos žydams davė dalį Izraelio, pagrindiniai gyventojai toje žemėje buvo arabai (palestiniečiai). Dauguma arabų labai priešiškai protestavo prieš izraelitų apsigyvenimą toje žemėje. Arabų tautos susivienijo ir atakavo Izraelį, bandydamos juos išvaryti iš tos žemės, tačiau jie buvo nugalėti. Nuo to laiko įsivyravo priešiškumas tarp Izraelio ir kaiminystėje gyvenančių arabų. Izraelis egzistuoja labai mažoje teritorijoje, kuri yra apsupta arabų tautų- Jordano, Sirijos, Saudo Arabijos, Irako ir Egipto. Mes tikime, kad, bibliškai kalbant, Izraelis turi teisę gyventi savo žemėje, kurią Dievas davė Jokūbo, Abraomo anūko, palikuonims. Tuo pačiu metu mes tvirtai tikime, kad Izraelis turėtų siekti taikos ir gerbti savo kaimynus arabus. Psalmių 122:6 parašyta: „Melskite taikos Jeruzalei; kurie tave myli, turės sėkmę.“


Grįžti į svetainę lietuvių kalba


Kodėl žydai ir arabai / musulmonai nekenčia vienas kito?