Koks yra krikščioniškas požiūris apie žmonių klonavimą?



Klausimas: Koks yra krikščioniškas požiūris apie žmonių klonavimą?

Atsakymas:
Nors Biblijoje konkrečiai neparašyta apie žmonių klonavimą, tačiau Šventajame Rašte yra principų, kurie padeda geriau suprasti šią sąvoką. Klonavimui reikia DNR ir embriono ląstelių. Visų pirma, DNR paimama nuo padaro/būtybės ląstelės branduolio. Medžiaga, kurioje yra užkoduoda genetinė informacija, įdedama į embriono ląstelės branduolį. Tam, kad būtų galima į ląstelę įdėti naują genetinę informaciją, pirmiausia iš jos išimama jos DNR. Jeigu ląstelė priima naują DNR, tuomet susiformuoja embriono kopija. Tačiau embriono ląstelė gali atmesti naują DNR ir mirti. Taip pat gali būti, kad embrionas neišgyvens proceso, kurio metu jo pradinė genetinė medžiaga yra išimama iš jos branduolio. Bet kuriuo atveju, kai bandoma klonuoti, naudojami keli embrionai, tam, kad būtų padidinti sėkmingos naujos genetinės informacijos implantavimo šansai. Nors tokiu būdu įmanoma padaryti padaro/būtybės kloną (pavyzdžiui, avis Dolly), tačiau sėkmingo padaro/būtybės dublikavimo be pakitimų ir be komplikacijų šansai yra labai maži.

Krikščioniškas požiūris apie žmonių klonavimą gali būti išreikštas remiantis keliais Šventojo Rašto principais. Visų pirma, žmonės yra sukurti pagal Dievo atvaizdą, taigi, jie yra unikalūs. Pradžios 1:26-27 teigia, jog žmogus buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir Jo panašumą ir skiriasi nuo visų kitų sukurtų padarų. Iš to aišku, kad žmogaus gyvybė turėtų būti vertinama. Su ja neturėtų būti elgiamasi kaip su preke, kurią galima pirkti ir parduoti. Kai kurie žmonės remia žmonių klonavimą, nes mato tai kaip galimybę parūpinti organų transplantus žmonėms, kuriems jų reikia, bet kurie neturi tinkamo donoro. Pagal jų mąstymą, jeigu naudojama to pačio žmogaus DNR ir sukuriama organo kopija, yra daug mažiau šansų, kad kūnas atmes organą. Nors tai galbūt yra tiesa, tačiau tai sumenkina žmogaus gyvenimo vertę. Klonavimo proceso metu yra naudojami embrionai. Nors galima pagaminti ląsteles naujiems organams, tačiau yra būtina nužudyti keletą embrionų, kad gautume reikiama DNR. Iš esmės klonavimas yra žmonių embrionų „išmetimas“ ir „švaistymas“, panaikinant šansą, kad tie embrionai iki galo subręs.

Daug žmonių tiki, kad gyvybė neprasideda apvaisinimo metu, kai susiformuoja embrionas, taigi embrionai nėra žmonės. Tačiau Biblija moko kitaip. Psalmių 139:13-16 parašyta: „Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose. Girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas. Kokie nuostabūs yra Tavo darbai, ir mano siela tai gerai žino. Nė vienas kaulas nebuvo paslėptas nuo Tavęs, kai slaptoje buvau padarytas, kai buvau tveriamas žemės gelmėse. Tavo akys matė mane dar negimusį ir Tavo knygoje buvo viskas surašyta: dienos, kurias man skyrei, kai dar nė vienos jų nebuvo.“ Rašytojas Dovydas skelbia, kad Dievas jį asmeniškai pažinojo prieš jam gimstant; tai reiškia, kad apvaisinimo metu jis buvo žmogus, kuriam Dievas jau buvo numatęs ateitį.

Taip pat Izaijo 49:1-5 kalba apie Izaijo pašaukimą į pranašo tarnystę, kai jis dar buvo motinos įsčiose. Jonas Krikštytojas buvo pripildytas Šventosios Dvasios, kai jis dar buvo gimdoje (Luko 1:15). Visa tai rodo, kad pagal Bibliją, gyvybė prasideda apvaisinimo metu. Tai turint omenyje, žmonių klonavimas, kurio metu yra naikinami žmonių embrionai, nesutampa su Biblijos požiūriu apie žmogaus gyvybę.

Taip pat jeigu žmonija buvo sukurta, tuomet turi būti Kūrėjas, prieš kurį žmonija yra atsakinga. Nors pagal populiarų mąstymą- psichologiją ir humanistinį mokymą- žmogus nėra prieš nieką atsakingas tik prieš patį save, ir pats sau yra aukščiausias autoritetas, Biblija moko kitaip. Dievas sukūrė žmogų ir padarė jį atsakingą už žemę (Pradžios 1:28-29; 9:1-2). Su ta atsakomybe kartu atėjo ir atskaitomybė. Žmogus nėra aukščiausias autoritetas sau, taigi jis negali nuspręsti žmogaus gyvybės vertės. Mokslas taip pat nėra autoritetas, kuris gali nuspręsti žmonių klonavimo, abortų ir eutanazijos etiką. Pagal Bibliją, Dievas yra vienintelis autoritetas, kuris turi teisę suvereniai kontroliuoti žmonių gyvenimus. Kai mes patys bandome kontroliuoti tokius dalykus, mes pastatome save į Dievo poziciją. Savaime aišku, mes neturėtume to daryti.

Jeigu mes žmogų laikome tik vienu iš padarų, kuris nėra unikalus, tuomet nesunku matyti žmones kaip paprastus mechanizmus, kuriuos reikia prižiūrėti ir tvarkyti. Bet mes nesame tik molekulių ir chemikalų rinkinys. Biblija moko, kad Dievas sukūrė kiekvieną iš mūsų ir turi konkretų planą mūsų gyvenimams. Be to, Jis nori turėti asmeninius santykius su mumis per Jo Sūnų, Jėzų Kristų. Nors kai kurie žmonių klonavimo aspektai atrodo naudingi, tačiau žmonija negali kontroliuoti, kur klonavimo technologija nuves. Būtų kvaila manyti, kad klonavimas bus naudojamas tik pasiekti gerus tikslus. Žmonės nėra pozicijoje, kurioje jie galėtų prisiimti atsakomybę ir daryti sprendimus, kurie būtų būtini valdant klonuotus žmones.

Dažnai užduodamas klausimas, ar sėkmingas žmogaus klonas turėtų sielą. Pradžios 2:7 parašyta: „Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela.“ Šioje eilutėje apibūdinama, kaip Dievas sukuria gyvą būtybę, žmogaus sielą. Siela yra tai, kas mes esame, o ne tai, ką mes turime (1 Korintiečiams 15:45). Klausimas yra, kokios rūšies gyvą sielą žmogus gali sukurti klonuodamas? Į šį klausimą negalime įtikinamai atsakyti. Tačiau atrodo, kad jeigu žmonėms pavyktų nuklonuoti žmogų, klonas būtų toks pats žmogus, turintis amžiną sielą kaip ir visi kiti žmonės.


Grįžti į svetainę lietuvių kalba


Koks yra krikščioniškas požiūris apie žmonių klonavimą?