Kas yra sandoros teologija, ir ar ji paremta Biblija?



Klausimas: Kas yra sandoros teologija, ir ar ji paremta Biblija?

Atsakymas:
Sandoros teologija nėra „teologija“ ta pačia prasme kaip kiti sistematinių doktrinų rinkiniai, ji yra struktūra, kuri naudojama interpretuojant Šventąjį Raštą. Ši teologija dažniausiai yra pateikiama kontraste su dispencionalizmo teologija. Dispencionalizmas šiuo metu yra pats populiariausias Rašto interpretavimo metodas Amerikos evangelikų bažnyčiose. Jis tapo populiarus XIX amžiuje ir jo populiarumas nesumažėjo XXI amžiaus bėgyje. Tačiau nuo reformacijos laikų sandoros teologija išlieka daugumos protestantų požiūriu. Ši sistema yra mėgiamia reformatų ir kalvinistų denominacijų.

Dispencionalizmas interpretuoja Šventąjį Raštą išskiriant septynias dispensacijas („dispensacija“ gali būti apibūdinama kaip ypatingas Dievo elgesys su žmonėmis ir kūrinija per tam tikrą laiko tarpą atpirkimo istorijoje), o sandoros teologija žvelgia į Raštą per sandoras. Sandoros teologija apibūdina dvi svarbiausias sandoras: darbų sandorą (DS) ir malonės sandorą (MS). Kartais minima trečia sandora- atpirkimo sandora (AS), kuri logiškoje sekoje yra prieš dvi kitas sandoras. Mes aptarsime šias sandoras. Svarbu nepamiršti, kad visos sandoros, minimos Šventajame Rašte (pvz.: Nojaus, Abraomo, Mozės, Dovydo ir Naujoji sandora), priklauso darbų arba malonės sandoroms.

Pirmiausia panagrinėkime įvairias sandoras, esančias sandoros teologijoje, pradedant nuo atpirkimo sandoros, kuri logiškoje sekoje yra prieš kitas dvi sandoras. Pagal sandoros teologiją, AS buvo sudaryta tarp trijų Trejybės Asmenų, kurie nusprendė išsirinkti, atpirkti ir išgelbėti tam tikrus asmenis išgelbėjimui ir amžinam gyvenimui. Vienas populiarus pastorius-teologas yra pasakęs, kad atpirkimo sandoroje: „Tėvas išsirenka savo Sūnui nuotaką“. Nors AS nėra aiškiai minima Šventajame Rašte, tačiau Rašte aiškiai rašoma apie amžiną išgelbėjimo plano natūrą (Efeziečiams 1:3-14; 3:11; 2 Tesalonikiečiams 2:13; 2 Timotiejui 1:9; Jokūbo 2:5; 1 Petro 1:2). Be to, Jėzus dažnai minėjo, kad Jo užduotis yra vykdyti Tėvo valią (Jono 5:3,43; 6:38-40; 17:4-12). Nėra jokios abejonės, kad nuo pat kūrinijos pradžios Dievas planavo išgelbėti išrinktuosius. AS įformina amžiną išgelbėjimo planą naudojant sandoros terminą.

Žiūrint iš atpirkimo istorijos perspektyvos, darbų sandora yra pirma sandora, kurią matome Šventajame Rašte. Kai Dievas sukūrė žmogų Edeno sode, Jis davė tik vieną paprastą įsakymą: „Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti, bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi“ (Pradžios 2:16-17). Mes matome, kad šiame įsakyme naudojama sandoros kalba. Dievas apgyvendina Adomą Sode ir pažada jam amžiną gyvenimą ir klestėjimą tol, kol jis bus paklusnus Dievo įsakymams. Gyvenimas yra apdovanojimas už paklusnumą, o mirtis yra bausmė už nepaklusnumą. Tai yra sandoros kalba.

Kai kurie mokslininkai darbų sandorą mato valdovo-tarno sandoros formoje. Tokiose sandorose karalius ar valdytojas pasiūlo sandoros sąlygas tarnui. Mainais į tarno duoklę valdovas parūpina palaiminimus ir apsaugą. Darbų sandoroje Dievas (valdovas) pažada žmonijai amžiną gyvenimą ir palaiminimus (Adomas, būdamas žmonijos galva, atstovauja tarną) mainais į žmogaus paklusnumą sandoros susitarimui (pvz.: nevalgyk nuo to medžio). Panašią struktūrą matome Senosios sandoros sudaryme su Moze. Izraelis sudarė sandorą su Dievu Sinajaus kalne. Dievas jiems duos „Pažadėtąją žemę“, atstatytą „Edeno sodą“ („žemę, plūstančią pienu ir medumi“), bei Jo palaiminimus ir apsaugą nuo visų jų priešų mainais į Izraelio sandoros sąlygų laikymąsi. Sandoros nesilaikymo bausmė buvo pašalinimas iš žemės (kuri buvo įvykdyta 772 metais pr. Kr., kai Šiaurinė karalystė buvo užkariauta ir 586 metais pr. Kr., kai Pietinė karalystė buvo užkariauta).

Kai Adomas nesugebėjo išlaikyti darbų sandoros, Dievas įsteigė trečią sandorą, kuri vadinama malonės sandora. Malonės sandoroje Dievas nusidėjėliams (kurie nesugebėjo laikytis darbų sandoros) siūlo amžinąjį gyvenimą ir išgelbėjimą per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Mes matome Dievo malonės sandoros parūpinimą iš karto po nuopolio, kai Pradžios 3:15 Dievas pranašavo apie moters sėklą. Darbų sandora yra sąlyginė sandora, kuri pažada palaiminimus už paklusnumą ir prakeikimą už nepaklusnumą, tačiau malonės sandora yra besąlyginė; ji laisvai duodama remiantis Dievo malone. MS remiasi senovine žemės suteikimo sutartimi, kurioje karalius duoda žemę kaip dovaną, be jokių reikalavimų. Būtų galima ginčytis, kad tikėjimas yra malonės sandoros sąlyga. Biblijoje yra daug raginimų Dievo besąlyginės malonės gavėjams išlikti ištikimiems iki pat galo, taigi tikėjimo išlaikymas yra malonės sandoros sąlyga. Tačiau Biblija moko, kad netgi gelbstintis tikėjimas yra maloninga Dievo dovana (Efeziečiams 2:8-9).

Įvairiose Dievo sandorose su asmenimis mes matome malonės sandorą. Dievo sandora, kurią Jis padarė su Abraomu (būvimas jo Dievu ir Abraomo ir palikuonių buvimas Jo žmonėmis), yra malonės sandoros pratęsimas. Dovydo sandora (kad Dovydo palikuonis visuomet valdys kaip karalius) taip pat yra malonės sandoros pratęsimas. Galiausiai, Naujoji sandora yra galutinė malonės sandoros išraiška, nes Dievas įrašo savo įstatymą mūsų širdyse ir pilnai atleidžia mūsų nuodėmes. Kai žvelgiame į įvairias Senojo Testamento sandoras, matome vieną akivaizdų dalyką- visos sandoros yra išpildomos Jėzuje Kristuje. Pažadas Abraomui, kad per jį bus palaimintos visos tautos, buvo išpildytas Kristuje. Pažadas apie karalių iš Dovydo linijos, kuris amžinai valdys Dievo žmones, taip pat buvo išpildytas Kristuje. Ir Naujoji sandora akivaizdžiai buvo išpildyta Kristuje. Net ir Senojoje sandoroje yra malonės sandoros užuominų, nes visos Senojo Testamento aukos ir ritualai vaizduoja Kristaus, kuris yra mūsų Didysis Kunigas, gelbstintį darbą (Hebrajams 8-10). Dėl šios priežasties kalno pamoksle Jėzus gali sakyti, jog Jis atėjo nesugriauti Įstatymo, bet jį išpildyti (Mato 5:17).

Mes taip pat matome malonės sandoros veikimą Senajame Testamente, kai Dievas nenubaudžia savo žmonių dėl jų daukartinės nuodėmės. Nors pagal Mozės sandoros sąlygas (darbų sandoros) Izraelis turėjo susilaukti Dievo bausmės už savo nepaklusnumą Jo įsakymams, Dievas jiems buvo labai kantrus. Tai dažnai yra minima kartu su fraze: „Dievas prisiminė sandorą, kurią sudarė su Abraomu“ (2 Karalių 13:23; Psalmių 105; Izaijo 29:22; 41:8). Dievo pažadas išpildyti malonės sandorą (kuri yra vienpusė sandora) dažnai tampa svarbiau už jo teisę reikalauti darbų sandoros.

Tai yra trumpas sandoros teologijos apibūdinimas, ir kaip ją naudojant interpretuojamas Raštas. Klausimas, kuris dažnai iškyla kalbant apie sandoros teologija, yra ar malonės sandora pekeičia darbų sandorą. Kitaip tariant, ar darbų sandora yra pasenus kaip ir Senoji sandora (Hebrajams 8:13)? Nors Senoji (Mozės) sandora yra vartojama kaip darbų sandora, tačiau ji nėra darbų sandora. Darbų sandora buvo sudaryta Edeno sode, kai Dievas pažadėjo gyvenimą už paklusnumą ir mirtį už nepaklusnumą. Darbų sandora toliau buvo plėtojama Dešimtyje Dievo įsakymų, kuriuose Dievas pažadėjo gyvenimą ir palaiminimą už paklusnumą ir bausmę už nepaklusnumą. Senoji sandora yra daugiau nei tik moralės įstatymas, susistemintas Dešimtyje Dievo įsakymų. Senoji sandora yra sudaryta iš taisyklių ir nurodymų, kaip garbinti Dievą. Ji taip pat sudaryta iš civilinių įstatymų, kuriais buvo valdomas Izraelis teokratijos ir monarchijos laikotarpiais. Su Jėzaus Kristaus atėjimu, pažadėtuoju Senojo testamento Mesiju, daug Senosios sandoros aspektų tapo nebegaliojančiais, nes Jėzus išpildė Senosios sandoros atvaizdus ir iliustracijas (žr. Hebrajams 8-10). Senoji sandora buvo būsimųjų dalykų „šešėlis“, o Kristus buvo tų dalykų „kūnas“ (Kolosiečiams 2:17). Vėlgi, Kristus atėjo išpildyti įstatymo (Mato 5:17). Kaip Paulius yra pasakęs: „Nes visi Dievo pažadai Jame yra ‘taip‘ ir Jame ‘amen’ Dievo šlovei per mus“ (2 Korintiečiams 1:20).

Tačiau tai nepanaikina darbų sandoros, kuri yra susisteminta moralės įstatyme. Dievas reikalavo šventumo iš savo žmonių Senajame testamente (Kunigų 11:44), ir Jis vis dar reikalauja šventumo iš savo žmonių Naujajame testamente (1 Petro 1:16). Taigi mes vis dar turime vykdyti darbų sandoros sąlygas. Gera žinia yra ta, kad Jėzus Kristus, paskutinysis Adomas ir mūsų sandoros Galva, tobulai išpildė darbų sandoros reikalavimus, ir dėl Jo tobulo teisingumo Dievas išrinktiesiems suteikė malonės sandorą. Romiečiams 5:12-21 apibūdina situaciją tarp dviejų žmonijos “federalinių” galvų. Adomas atstovavo žmoniją Edeno sode ir nesugebėjo laikytis darbų sandoros, tuo save ir savo palikuonis nugramzdindamas į nuodėmę bei mirtį. Jėzus Kristus buvo žmogaus atstovas, nuo Jo gundymo dykumoje iki Golgotos, ir tobulai įvykdė darbų sandorą. Dėl šios priežasties Paulius gali sakyti: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Korintiečiams 15:22).

Apibendrinant, sandoros teologija interpretuoja Raštą per darbų ir malonės sandoras. Visa atpirkimo istorija matoma kaip besiskleidžiančios malonės sandoros formos- nuo pat pirmųjų etapų (Pradžios 3:15) iki išpildymo Kristuje. Sandoros teologijos centre yra Kristus, nes žiūrėdami į Šventąjį Raštą, šios teorijos šalininkai mato Senąjį testamentą kaip Kristaus pažadą, o Naująjį testamentą kaip išpildymą Kristuje. Kai kurie kaltino sandoros teologijos šalininkus, teigdami, jog jie moko „pakeitimo teologija“ (t.y. kad Bažnyčia pakeičia Izraelį). Tačiau tai yra visiškai neteisinga. Priešingai negu dispencionalizmo teorijoje, sandoros teologijoje nėra aiškaus skirtumo tarp Izraelio ir Bažnyčios. Izraelis buvo Dievo žmonės Senajame testamente, o Bažnyčia (sudaryta iš žydų ir pagonių) yra Dievo žmonės Naujajame testamente. Abi žmonių grupės yra Dievo žmonės (Efeziečiams 2:11-20). Bažnyčia nepakeičia Izraelio. Bažnyčia yra Izraelis ir Izraelis yra Bažnyčia (Galatams 6:16). Visi žmonės, kurie turi tą patį tikėjimą kaip ir Abraomas, yra Dievo sandoros žmonės (Galatams 3:25-29).

Dar būtų galima pasakyti daugybę dalykų apie sandoros teologiją, bet svarbiausia nepamiršti, kad sandoros teologija yra Šventojo Rašto interpretacijos struktūra. Kaip jau matėme, tai nėra vienintelė Rašto interpretavimo struktūra. Sandoros teologija ir dispencionalizmas turi daug skirtumų ir kartais net padaro skirtingas išvadas dėl antraeilių doktrinų, tačiau abu laikosi esminių krikščioniško tikėjimo tiesų: išgelbėjimas suteikiamas tik per malonę, tik per tikėjimą Kristumi ir tik Dievui tekyla iš to šlovė!


Grįžti į svetainę lietuvių kalba


Kas yra sandoros teologija, ir ar ji paremta Biblija?