Kas yra reformuota teologija?



Klausimas: Kas yra reformuota teologija?

Atsakymas:
Plačiai paėmus, reformuota teologija yra bet kokia tikėjimo sistema, kurios šaknys siekia XVIa. protestantų reformaciją. Žinoma, reformatorių teologijos šaltinis yra Šventasis Raštas, kaip pasakyta jų tikėjimo išpažinime- „sola scriptura“, taigi reformatų teologija nėra „nauja“ tikėjimo sistema, bet bandymas išlaikyti apaštalų doktriną.

Paprastai reformatų teologiją sudaro Šventojo Rašto autoritetingumas, Dievo suverenumas, išgelbėjimas iš malonės per Kristų ir evangelizavimo būtinumas. Ši teologija kartais dar vadinama sandorų teologija, nes ji pabrėžia Dievo sandorą su Adomu ir naująją sandorą, kuri atėjo per Jėzų Kristų (Luko 22:20).

Šventojo Rašto autoritetingumas. Reformatorių teologijoje Biblija yra įkvėptas ir autoritetingas Dievo Žodis, kurio užtenka visiems tikėjimo aspektams ir veiklai.

Dievo suverenumas. Reformatų teologijoje Dievas valdo kūriniją su absolučia valdžia. Dievas iš anksto numatė visus įvykius ir jokios aplinkybės nesužlugdys Jo planų. Tai neapriboja kūrinio valios ir nepadaro Dievo nuodėmės autoriumi.

Išgelbėjimas per malonę. Reformatorių teologijoje Dievas iš savo malonės išsirinko žmones išgelbėjimui, išvaduodamas juos iš nuodėmės ir mirties. Reformatorių išgelbėjimo doktrina turi penkis punktus (anglų kalboje naudojamas TULIP sutrumpinimas), kurie dar yra vadinami penkiais Kalvinizmo punktais:

T- Absoliutus nesugebėjimas. Žmogus yra bejėgis savo nuodėmingoje būsenoje, gyvena Dievo rūstybėje ir negali patikti Dievui. Absoliutus nesugebėjimas taip pat reiškia, kad žmogus savo pastangomis negali pažinti Dievo iki tol, kol Dievas maloningai jo nepaskatina tai daryti (Pradžios 6:5; Jeremijo 17:9; Romiečiams 3:10-18).

U- Besąlyginis išrinkimas. Dievas, amžinybės praeityje, išsirinko išgelbėjimui daugybę nusidėjėlių, kurių joks žmogus negali suskaičiuoti (Romiečiams 8:29-30; 9:11; Efeziečiams 1:4-6,11-12).

L- Ribotas atpirkimas. Dar vadinamas „konkrečiu atpirkimu“. Kristus prisiėmė išrinktųjų bausmę ant savęs ir už jų gyvybes sumokėjo savo mirtimi. Kitaip tariant, Jis nepadarė išgelbėjimo „įmanomo“, bet iš tikrųjų išgelbėjo tuos, kuriuos Jis išsirinko (Mato 1:21; Jono 10:11; 17:9; Apaštalų darbų 20:28; Romiečiams 8:32; Efeziečiams 5:25).

I-Nenugalima malonė. Savo puolusioje būsenoje žmogus priešinasi Dievo meilei, tačiau Dievo malonė, veikianti jo širdyje, priverčia jį trokšti to, kam jis prieš tai priešinosi. Niekas nesutrukdys Dievo malonei įvykdyti gelbėjimo darbą išrinktuosiuose (Jono 6:37,44; 10:16).

P- Šventųjų atkaklumas. Dievas apsaugo savo šventuosius nuo atkritimo, taigi išgelbėjimas yra amžinas (Jono 10:27-29; Romiečiams 8:29-30; Efeziečiams 1:3-14). Evangelizavimo būtinumas. Pagal reformatorių teologiją krikščionys yra pasaulyje tam, kad jį keistų- dvasiškai per evangelizavimą ir socialiai savo šventu gyvenimu bei humanistine veikla.

Reformatorių teologija taip pat pasižymi dviejų sakramentų laikymusi (krikšto ir komunijos), savo požiūriu, kad antgamtinės dvasinės dovanos išnyko (bažnyčia jų nebegauna), ir nedispensaciniu Šventojo Rašto požiūriu. Reformatų bažnyčios labai vertina John Calvin, John Knox, Ulrich Zwingli ir Martin Luther parašytus darbus. Vesminsterio tikėjimo išpažinimas yra reformatų teologijos ir tradicijų įkūnijimas. Iš modernių bažnyčių reformatų tradicijų laikosi presbyterionai, susirinkimo bažnyčia ir kai kurie baptistai.


Grįžti į svetainę lietuvių kalba


Kas yra reformuota teologija?