Kas yra moralinis reliatyvizmas?



Klausimas: Kas yra moralinis reliatyvizmas?

Atsakymas:
Moralinį reliatyvizmą lengviau suprasti, jeigu jį palyginsime su moraliniu absoliutizmu. Absoliutizmas teigia, kad moralė priklauso nuo visuotinių principų (gamtos dėsnių, sąžinės). Krikščionys absoliutistai tiki, kad Dievas yra bendros moralės šaltinis, ir kad moralė nesikeičia taip pat, kaip ir Jis nesikeičia. Moralinis reliatyvizmas teigia, jog moralė nėra paremta jokiais absoliučiais standartais. Vietoje to, etinės „tiesos“ priklauso nuo kintamųjų, pavyzdžiui, situacijos, kultūros, žmogaus jausmų ir t.t.

Galima pabrėžti keletą moralinio reliatyvizmo argumentų, kurie parodo jo abejotinumą. Pirma, nors daug argumentų, naudojamų paremti reliatyvizmą, iš pradžių skamba gerai, tačiau juose visuose yra logiškas prieštaravimas, nes jie visi siūlo „teisingą“ moralinę sistemą- tą, kurią mes visi turėtume naudoti. Bet tai yra absoliutizmas. Antra, net tie, kurie save vadina reliatyvistais, dažniausiai atmeta reliatyvizmą. Jie nesakytų, kad žmogžudžiai ir prievartautojai yra nekalti, jeigu tai nepažeidė jų pačių standartų.

Reliatyvistai gali ginčytis, kad tarp skirtingų kultūrų esančios skirtingos moralinės vertybės parodo, kad skirtingiems žmonėms moralė yra relatyvi. Tačiau šis argumentas sumaišo žmonių veiksmus (ką jie daro) su absoliučiais standartais (ar jie tai turėtų daryti). Jeigu kultūra nustatytų, kas yra teisinga, o kas ne, kaip mes būtume įvertinę nacius? Juk jie tik sekė savo kultūros moralę. Naciai neteisingai elgėsi tik tuo atveju, jeigu žmogžudystė yra visuotinai priimtina kaip neteisinga. Faktas, kad jie turėjo „savo moralę“ to nepakeičia. Nors daug žmonių skirtingai naudoja savo moralę, tačiau jie visi dalinasi bedra morale. Pavyzdžiui, tie, kurie yra už abortą, ir tie, kurie yra prieš abortą, sutinka, kad žmogžudystė yra neteisinga, tačiau jie nesutinka, ar abortas yra žmogžudystė. Taigi netgi čia matome, kad yra visuotinė moralė.

Kai kurie teigia, jog besikeičiančios situacijos nulemia moralės pasikeitimus- vienose situacijose tam tikri veiksmai gali būti teisingi, nors kitose jie būtų neteisingi. Tačiau yra trys dalykai, kuriais mes turėtume naudotis vertinant veiksmą: situacija, veiksmas ir ketinimai. Pavyzdžiui, mes nuteisiame žmogų, kuris bandė įvykdyti žmogžudystę (ketinimas), net jeigu jis neįvykdė žmogžudystės (veiksmas). Taigi situacijos yra moralinio sprendimo dalis, nes jos sukuria kontekstą konkretaus moralinio veiksmo pasirinkimui (visuotinių principų pritaikymas).

Pagrindinis reliatyvistų argumentas yra tolerancija. Pasak jų, pasakyti kažkam, kad jo moralė yra klaidinga, yra netolerantiška. Reliatyvizmas toleruoja visus požiūrius. Tačiau tai yra klaidinga. Visų pirma, blogis niekada neturėtų būti toleruojamas. Ar mes turėtume toleruoti prievartautojų požiūrį, pagal kurį moterys yra pasitenkinimo objektai, kuriais galima pasinaudoti? Antra, toks požiūris pats save sugriauna, nes reliatyvistai netoleruoja netolerancijos ir absoliutizmo. Trečia, reliatyvizmas negali paaiškinti, kodėl bet koks žmogus turėtų būti tolerantiškas. Faktas, kad mes turėtume toleruoti žmones (net kai su jais nesutinkame), yra paremtas absoliučia moraline taisykle, pagal kurią mes turėtume teisingai elgtis su žmonėmis- bet tai vėl yra absoliutizmas! Be visuotinių moralės principų negali būti gerumo.

Visi žmonės yra gimę su sąžine, ir mes visi instinktyviai žinome, kai su mumis pasielgiama neteisingai, arba kai mes su kitais pasielgiame neteisingai. Mes elgiames taip lyg tikėtumemės, kad kiti taip pat tai atpažins. Net būdami vaikai, mes žinojome skirtumą tarp „sąžininga“ ir „nesąžininga“. Tik naudojant blogą filosofiją, būtų galima mus įtikinti, jog mes klystame, ir kad moralinis reliatyvizmas yra tikras.


Grįžti į svetainę lietuvių kalba


Kas yra moralinis reliatyvizmas?