Kokia yra krikščionybės istorija?



Klausimas: Kokia yra krikščionybės istorija?

Atsakymas:
Krikščionybės istorija iš tikrųjų yra Vakarų civilizacijos istorija. Krikščionybė visapusiškai darė įtaką visuomenei- mene, kalboje, politikoje, teisėje, šeimos gyvenime, kalendorinėse datose ir muzikoje. Jau beveik du tūkstantmečius krikščionybė savo įtaka spalvino net mūsų mąstymą. Taigi svarbu žinoti bažnyčios istoriją.

Bažnyčios pradžia
Bažnyčia atsirado 50 dienų po Jėzaus prisikėlimo (35 mūsų eros metais). Jėzus prižadėjo, kad Jis pastatys savo bažnyčią (Mato 16:18), ir, kai Šventoji Dvasia atėjo sekminių dieną (Apaštalų darbų 2:1-4), bažnyčia –ekklesia („išrinktasis susirinkimas)- oficialiai atsirado. Trys tūkstančiai žmonių tą dieną atsakė į Petro pamokslą ir nusprendė sekti Kristumi.

Pirmieji krikščionių tikintieji buvo žydai ir judaizmo prozelitai. Bažnyčios centras buvo Jeruzalėje. Dėl šių priežasčių pačioje pradžioje krikščionybė buvo laikoma žydų sekta, tokia pačia kaip fariziejų, sadukėjų ir esenų. Tačiau apaštalų pamokslavimas drastiškai skyrėsi nuo kitų žydų grupių mokymo. Jėzus buvo žydų Mesijas (pateptasis Karalius), kuris atėjo išpildyti Įstatymo (Mato 5:17) ir savo mirtimi įsteigti naują sandorą (Morkaus 14:24). Ši žinia, kaltinanti žydus savo Mesijo nužudymu, pykdė žydus, ir kai kurie iš jų, tokie kaip Saulius iš Tarso, ėmėsi veiksmo, kad numalšintų šį „Kelią“ (Apaštalų darbų 9:1-2).

Galima sakyti, kad krikščionybės šaknys yra judaizme. Senasis Testamentas paruošia kelią Naujajam. Neturint pagrindinio Senojo Testamento supratimo, neįmanoma pilnai suprasti krikščionybės (žr. Mato ir Hebrajų knygas). Senasis Testamentas paaiškina, kodėl Mesijas buvo būtinas, jame yra Mesijo žmonių istorija, ir jis taip pat pranašauja Mesijo atėjimą. Naujasis Testamentas yra apie Mesijo atėjimą ir Jo darbą, kuriuo Jis mus išgelbsti iš nuodėmės. Savo gyvenimu Jėzus išpildė daugiau nei 300 konkrečių pranašysčių, tuo įrodydamas, kad Jis yra tas, kurio buvo laukiama Senajame Testamente.

Ankstyvosios bažnyčios augimas
Neilgai trukus po sekminių dienos bažnyčios durys buvo atvertos ir ne žydų tautybės žmonėms. Evangelistas Pilypas pamokslavo samariečiams (Apaštalų darbų 8:5) ir daugelis iš jų įtikėjo Kristų. Apaštalas Petras pamokslavo pagonio Kornelijaus namiškiams (Apaštalų darbų 10), kurie taip pat gavo Šventąją Dvasią. Apaštalas Paulius (buvęs bažnyčios persekiotojas) skleidė Evangeliją visame graikų-romėnų pasaulyje, pasiekdamas Romą (Apaštalų 28:16) ir galbūt netgi Ispaniją.

70 metais Jeruzalė buvo sunaikinta, dauguma Naujojo Testamento knygų buvo pabaigtos ir buvo cirkuliuojamos tarp bažnyčių. Per ateinančius 240 metų Roma persekiojo krikščionis- kartais atsitiktinai, o kartais valstybės išduotu įsakymu.

Bažnyčios skaičiams didėjant, antrame ir trečiame amžiuose bažnyčios vadovybė tapo vis labiau hierarchinė. Keletas erezijų buvo iškeltos į viešumą ir atmestos. Naujojo Testamento kanonas buvo pripažintas. Persekiojimai vis stiprėjo.

Romos bažnyčios pakilimas
312 metais Romos imperatorius Konstantinas teigė patyręs atsivertimą. 70 metų vėliau, Teodosijaus valdymo metu, krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija. Vyskupams buvo suteikiamos garbingos vietos valdžioje ir 400 metais terminas „romėnas“ ir „krikščionis“ buvo beveik sinonimai.

Po Konstantino valdymo krikščionys nebebuvo persekiojami. Tuo metu pagonys buvo persekiojami ir verčiami tapti krikščionimis. Tokios prievartos pasekoje daug žmonių tapo bažnyčios dalimi, tačiau jų širdys nebuvo pakeistos. Pagonys su savimi atsinešė savo stabus ir ritualus, prie kurių jie buvo pripratę, tuo pakeisdami bažnyčią. Prie paprasto ankstyvosios bažnyčios garbinimo buvo pridėtos ikonos, įmantri architektūra, piligriminės kelionės ir šventųjų garbinimas. Tuo pačiu metu kai kurie krikščionys paliko Romą, pasirinkdami gyventi kaip atsiskyrę vienuoliai; kūdikių krikštas buvo įvestas, kaip būdas nuplauti pradinę nuodėmę.

Per kelis kitus amžius įvairūs bažnyčių tarybų susirikimai buvo sušaukti, kuriuose buvo bandoma nustatyti oficialią bažnyčios doktriną, pasmerkti dvasininkų piktnaudžiavimus ir sutaikyti kariaujančias frakcijas. Romos imperijai silpnėjant, bažnyčia tapo stipresnė ir atsirado daug nesutarimų tarp rytų ir vakarų bažnyčių. Vakarų (lotynų) bažnyčia tvirtino turinti apaštalų autoritetą virš visų kitų bažnyčių. Romos vyskupas net pradėjo save vadinti „popiežiumi“ (Tėvu). Rytų (graikų) bažnyčiai, esančiai Konstantinopolyje, tai nepatiko. Teologiniai, politiniai, procedūriniai ir lingvistiniai skirtumai prisidėjo prie Didžiojo bažnyčios skilimo 1054 metais, kurio metu Romos katalikų („visuotinė“) bažnyčia ir Rytų ortodoksų bažnyčia ekskomunikavo viena kitą ir nutraukė visus ryšius.

Viduramžiai
Viduramžių Europoje Romos katalikų bažnyčia išlaikė savo galią, popiežius skelbėsi turįs autoritetą visuose gyvenimo lygiuose ir pats gyveno kaip karalius. Korupcija ir gobšumas bažnyčios valdžioje buvo įprasti. Nuo 1095 iki 1204 popiežiai rėmė kruvinus kryžiaus žygius, kurių metu buvo bandoma atremti musulmonų ėjimą į priekį ir išgelbėti Jeruzalę.

Reformacija
Metams bėgant keli žmonės bandė atkreipti visų dėmesį į tai, kad Romos bažnyčia pažeidžia teologines, politines ir žmonių teises. Jie visi vienaip ar kitaip buvo nutildyti. Bet 1517 metais vokiečių vienuolis Martin Luther pakilo prieš bažnyčią, ir visi jį išgirdo. Su Luther atėjo ir protestantų reformacija, kuria baigėsi viduramžiai.

Nors reformatoriai Luther, Calvin ir Zwingli tarpusavyje skyrėsi mažesniais teologiniais punktais, jie visi vieningai akcentavo auksčiausią Biblijos autoritetą, kuris yra virš bažnyčios tradicijos, ir faktą, kad nusidėjėliai yra išgelbėjami malone per tikėjimą, o ne darbais (Efeziečiams 2:8-9).

Nors katalikybė sugrįžo į Europą ir sukėlė karus tarp protestantų ir katalikų, tačiau reformacija sėkmingai sugriovė Romos katalikų bažnyčios valdžią ir padėjo atidaryti duris moderniam amžiui.

Misijų amžius
Nuo 1790 iki 1900 metų bažnyčios rūpestis misijomis iki šios dienos yra nepakartojamas. Kolonizacija atvėrė žmonėms akis ir padėjo pamatyti misionierių poreikį, o industrializacija parūpino žmonėms finansinį stabilumą, kurio reikėjo remiant misionierius. Misionieriai keliavo aplink pasaulį skelbdami Evangeliją ir bažnyčios buvo įsteigtos visame pasaulyje.

Moderni bažnyčia
Šiandien Romos katalikų bažnyčia ir rytų ortodoksų bažnyčia stengiasi taisyti sugriuvusius santykius, taip pat ir katalikai su liuteronais. Evangelikų bažnyčia yra nepriklausoma ir tvirtai remiasi reformacijos teologija. Bažnyčioje taip pat matosi sėkmininkų, charizmatiškų judėjimų, ekumenizmo ir įvairių kultų augimas.

Ką mes išmokstame iš istorijos
Jeigu nieko kito neišmokstame iš bažnyčios istorijos, turėtume bent suprasti, kad labai svarbu leisti Kristaus žodžiui tarpti mumyse (Kolosiečiams 3:16). Mes kiekvienas esame atsakingas už tai, ką Šventasis Raštas moko ir turime gyventi pagal Jį. Kai bažnyčia pamiršta, ką Biblija moko, ir ignoruoja Jėzaus mokymą, įsigali chaosas.

Šiandien yra daug bažnyčių, tačiau tik viena Evangelija. Tai tikėjimas vieną kartą visiems laikams duotas šventiesiems (Judo 3). Atsargiai saugokime šį tikėjimą ir perduokime jį kitiems be jokių pataisymų, tuomet Viešpats, kaip pažadėjo, toliau statys savo bažnyčią.


Grįžti į svetainę lietuvių kalba


Kokia yra krikščionybės istorija?