Kodėl Dievas davė keturias Evangelijas?



Klausimas: Kodėl Dievas davė keturias Evangelijas?

Atsakymas:
Štai kelios priežastys, kodėl Dievas davė keturias Evangelijas vietoje vienos:

1) Tam, kad duotų pilnesnį Kristaus paveikslą. Nors visa Biblija yra Dievo įkvėpta (2 Timotiejui 3:16), Dievas naudojo žmogiškus autorius, kurie gyveno skirtingomis aplinkybėmis ir turėjo skirtingas asmenybes, kad per jų raštus pasiektų savo tikslus. Kiekvienas autorius, rašydamas evangeliją, turėjo skirtingą tikslą ir dėl to pabrėžė skirtingus Jėzaus Kristaus asmens ir tarnystės aspektus.

Matas rašė žydams. Vienas iš jo tikslų buvo parodyti Jėzaus genealogiją ir Senojo Testamento pranašysčių išsipildymą- Jėzus buvo ilgai lauktas Mesijas, ir Juo reikia tikėti. Matas pabrėžia, kad Jėzus yra pažadėtasis Karalius, „Dovydo Sūnus“, kuris amžinai sėdės Izraelio soste (Mato 9:27; 21:9).

Morkus, Barnabo pusbrolis (Kolosiečiams 4:10), savo akimis matė Kristaus gyvenimo įvykius bei buvo apaštalo Petro draugas. Morkus rašė pagonims ir dėl to neįtraukė detalių, kurios būtų svarbios žydams (Kristaus genealogijos, Kristaus neustarimų su tuometiniais žydų vadovais, dažnų nuorodų į Senąjį Testamentą ir t.t.). Morkus pabrėžė, kad Kristus buvo kenčiantis Tarnas, kuris atėjo ne kad Jam patarnautų, bet tarnauti ir atiduoti savo gyvenimo kaip išpirkos už daugelį (Morkaus 10:45).

Lukas, “mylimasis gydytojas” (Kolosiečiams 4:14), evangelistas ir apaštalo Pauliaus palydovas, parašė Luko evangeliją ir Apaštalų darbus. Lukas yra vienintelis pagonis tarp Naujojo Testamento autorių. Tie, kurie jo raštus naudoja studijuojant genealogijas ir istoriją, Luką laiko puikiu istoriku. Būdamas istorikas jis rašo, kad jo tikslas yra rūpestingai ir tiksliai aprašyti Kristaus gyvenimą pagal pasakojimus tų, kurie savo akimis tai matė (Luko 1:1-4). Kadangi jis rašė Teofiliui, kuris buvo garbingas pagonis, Luko evangelija yra skirta pagonims. Jo tikslas yra parodyti, kad krikščioniškas tikėjimas yra paremtas istoriškai patikimais ir įrodytais faktais. Lukas dažnai vadina Kristų “Žmogaus Sūnumi”, tuo akcentuodamas Jo žmogiškumą. Lukas pateikia daugybę detalių, kurių nėra kitose evangelijose.

Jono evangelija, parašyta apaštalo Jono, skiriasi nuo kitų trijų evangelijų ir pateikia daug teologinės informacijos apie Kristaus asmenį bei tikėjimo prasmę. Mato, Morkaus ir Luko evangelijos vadinamos “apžvalginėmis/sinoptinėmis evangelijomis”, nes jos yra panašios savo stiliumi bei turiniu ir apžvelgia Kristaus gyvenimą. Jono evangelija prasideda ne su Jėzaus gimimu ar žemiška tarnyste, bet su Dievo Sūnaus veikla ir savybėmis prieš Jam tampant žmogumi (Jono 1:14). Jono evangelija pabrėžia Kristaus dievybę, tai matoma iš tokių frazių kaip „Žodis buvo Dievas“ (Jono 1:1), “pasaulio Gelbėtojas” (Jono 4:42), “Dievo Sūnus“ (naudojamas daug kartų) ir „Viešpats ir... Dievas“ (Jono 20:28). Jono evangelijoje Jėzus taip pat patvirtina savo dievybę su keliais „Aš esu“ teiginiais, iš kurių žymiausias yra Jono 8:58, kur Jis sako: „pirmiau negu buvo Abraomas, Aš Esu!” (palyginkite su Išėjimo 3:13-14). Bet Jonas taip pat pabrėžia Kristaus žmogiškumą, norėdamas parodyti tuometinės religinės sektos, gnostikų, klaidingumą, kurie netikėjo Kristaus žmogiškumu. Jono evangelijoje paaiškinamas rašymo tikslas: “Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė ir daug kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą” (Jono 20:30-31).

Taigi turėdami keturis skirtingus, tačiau vienodai tikslius Kristaus aprašymus, mes galime matyti skirtingus Jo asmens ir tarnystės aspektus. Kiekvienas aprašymas tampa lyg skirtingos spalvos siūlas, kuriuos kartu audžiant gauname tikslesnį paveikslą To, kurio neįmanoma apibūdinti. Nors mes niekada pilnai nesuprasime visko apie Jėzų Kristų (Jono 20:30), turėdami keturias Evangelijas mes užtektinai suprantame, kad vertintume Jį, ir ką Jis padarė dėl mūsų, kad per tikėjimą Juo mes galėtume turėti gyvenimą Jame.

2) Tam, kad leistų mums objektyviai patvirtinti pasakojimo tikrumą. Nuo pat senovės Biblijoje rašoma, kad teismas negali priimti sprendimo remiantis vieno liudytojo liudijimu; reikia bent dviejų ar trijų liudytojų (Pakartoto Įstatymo 19:15). Taigi turėdami skirtingus Jėzaus Kristaus asmens ir tarnystės aprašymus, mes galime nustatyti informacijos tikslumą.

Simon Greenleaf, gerai žinomas ir visiems priimtinas autoritetas, galintis nustatyti įrodymų patikimumą teisme, ištyrė keturias Evangelijas iš legalios perspektyvos. Jis nusprendė, kad liudytojų paliudijimai keturiose Evangelijose- aprašymai, kurie neprieštarauja vienas kitam, bet pasirenka, ką praleisti, ir kokias detales pridėti- atitinka įprastus, nepriklausomus ir patikimus šaltinius, kurie teisme būtų priimti kaip stiprūs įrodymai. Jeigu evangelijos pateiktų lygiai tokią pačią informaciją, su tomis pačiomis detalėmis, ir būtų parašytos iš tos pačios perspektyvos, tai atrodytų kaip sąmokslas, pvz.: kad kažkuriuo metu visi autoriai susitiko ir susitarė, kaip „viskas iš tikrųjų buvo“, tam, kad jų raštai būtų laikomi patikimi. Evangelijų skirtumai ir netgi detalės, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo prieštarauja viena kitai, parodo, kad šie raštai yra nepriklausomi vienas nuo kito. Taigi keturių Evangelijų nepriklausomybė, aprašymų neprieštaravimas vienas kitam, skirtingos perspektyvos, detalumas ir pasirinkimas, kuriuos įvykius aprašyti, parodo, kad Kristaus gyvenimo ir tarnystės aprašymas, kurį mes turime keturiose Evangelijose, yra paremtas faktais ir yra patikimas.

3) Tam, kad apdovanotų tuos, kurie kruopsčiai ieško. Daug galima gauti iš kiekvienos Evangelijos studijavimo. Bet dar daugiau galima gauti palyginant skirtingus konkrečių Jėzaus tarnystės įvykių aprašymus. Pavyzdžiui, Mato 14 skyriuje aprašytas 5000 žmonių pamaitinimas ir Jėzaus vaikščiojimas ant vandens. Mato 14:22 parašyta: „Tuojau pat Jėzus privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo plaukti į kitą ežero pusę, kol Jis paleisiąs minią.“ Kas nors gali klausti, kodėl Jis tai darytų? Mato aprašyme mums neduota jokios priežasties. Bet, kai mes tai pridedame prie istorijos aprašymo Morkaus 6 skyriuje, mes matome, kad Jėzus buvo išsiuntęs mokinius po du ir dabar jie grįžo iš tos kelionės, kurios metu jie išvarinėjo demonus ir gydė žmones Jėzaus autoritetu. Tačiau jie grįžo pasididžiavę ir pamiršę savo vietą, pasiruošę įsakinėti Jėzui, ką Jam daryti (Mato 14:15). Taigi išsiųsdamas juos į kitą Tiberiados ežero pusę, Jėzus jiems atskleidė du dalykus. Iki ankstaus ryto savo jėgomis sunkiai besiirdami dėl priešiško vėjo ir bangų (Morkaus 6:48-50) jie pradėjo suprasti du dalykus: 1) Jie negali nieko pasiekti dėl Dievo savo jėgomis, 2) nėra nieko neįmanomo, jeigu jie šaukiasi Dievo ir gyvena pasitikėdami Juo ir Jo jėga. Yra daugybė ištraukų, turinčių panašių „perlų“, kuriuos kruopštus Dievo Žodžio studentas, palygindamas skirtingas Rašto vietas, gali rasti.


Grįžti į svetainę lietuvių kalba


Kodėl Dievas davė keturias Evangelijas?