Ką Biblija moko apie armijoje tarnaujančius krikščionis?



Klausimas: Ką Biblija moko apie armijoje tarnaujančius krikščionis?

Atsakymas:
Biblijoje yra gausu informacijos apie kariuomenę. Nors dauguma Biblijos nuorodų apie kariuomenę yra tik analogijos, kelios eilutės tiesiogiai kalba apie tai. Biblijoje nėra tiesiogiai parašyta, ar žmogus turėtų tarnauti kariuomenėje, ar ne. Tačiau krikščionys, kurie yra kareiviai, gali būti ramūs, žinodami, jog kareivio pozicija yra labai vertinama ir gerbiama Šventajame Rašte ir neprieštarauja biblinei pasaulėžiūrai.

Pirmas kariuomenės pavyzdys yra randamas Senajame Testamente (Pradžios 14), kai Elamo karalius Kedorlaomeris ir jo bendrininkai pagrobė Abraomo sūnėną Lotą. Abraomas išskubėjo padėti Lotui surinkdamas 318 treniruotų vyrų ir nugalėdamas elamitus. Šiame pavyzdyje mes matome ginkluotus būrius, atliekančius kilnią užduotį- gelbstint ir ginant nekaltąjį.

Vėliau istorijoje Izraelio tauta suformavo pastovią armiją. Jausmas, jog Dievas yra Dieviškas Karžygys, kuris apgins savo žmones neatsižvelgiant į jų kariuomenės pajėgas, tikriausiai buvo lėto Izraelio kariuomenės formavimosi priežastis. Reuliari armija Izraelyje buvo suformuota tik po to, kai Saulius, Dovydas ir Saliamonas įkūrė stiprią, centralizuotą politinę sistemą. Saulius pirmasis suformavo reguliarią armiją (1 Samuelio 13:2; 24:2; 26:2).

Dovydas pratęsė tai, ką Saulius pradėjo. Jis padidino kariuomenę, pasamdė daugiau būrių iš kitų religijų, kurie buvo ištikimi jam (2 Samuelio 15:19-22), ir perdavė tiesioginę armijų valdžią vyriausiajam kariuomenės vadui- Joabui. Dovydui valdant, Izraelis agresyviau kariavo užimant teritorijas tokiai kaip Amoną (2 Samuelio 11:1; 1 Kronikų 20:1-3). Dovydas sukūrė sistemą, kurioje jis keitė 24000 vyrų būrius, kurie tarnaudavo vieną mėnesį per metus (1 Kronikų 27). Nors Saliamono valdymo laikotarpis pasižymėjo ramybę, jis dar labiau išplėtė kariuomenes, pridėdamas kovos vežimus ir raitelius (1 Kronikų 10:26). Reguliari kariuomenė išliko (nors karalystė buvo pasidalinusi po Saliamono mirties) iki 568 metų pr. Kr., tais metais Izraelis (Judas) nustojo egzistuoti kaip politinis organizmas.

Naujajame Testamente Jėzus stebėjosi, kai Romos šimtininkas (karininkas atsakingas už šimtą kareivių) pas Jį atėjo. Šimtininko atsakymas Jėzui parodė, jog jis aiškiai suprato, koks autoritetas priklauso Jėzui, ir taip pat tikėjo Jėzumi (Mato 8:5-13). Jėzus nepasmerkė jo karjeros. Daug šimtininkų, minimų Naujajame Testamente, yra giriami krikščionys, dievobaimingi ir gero charakterio žmonės (Mato 8:5; 27:54; Morkaus 15:39-45; Luko 7:2; 23:47; Apaštalų darbų 10:1; 21:32; 28:16).

Galbūt vietos ir pavadinimai pasikeitė, bet mūsų ginkluotosios pareigos turėtų būti vertinamos kaip ir šimtininkai Biblijoje. Kareivio pareigos buvo labai gerbiamos. Pavyzdžiui, Paulius apibūdina Epafroditą, savo bendradarbį, kaip “kovų draugą” (Filipiečiams 2:25). Biblija taip pat naudoja karinius terminus, apibūdinant stiprumą Viešpatyje, kai apsiginkluojame visa Dievo ginkluote (Efeziečiams 6:10-20), į kurią įeina kareivių įrankiai- šalmas, skydas ir kardas.

Biblija tiesiogiai ir netiesiogiai kalba apie tarnavimą kariuomenėje. Krikščionys vyrai ir moterys, kurie tarnauja savo šaliai su charakteriu, kilnumu ir garbingai, gali būti ramūs, žinodami, jog jų pilietinė pareiga yra toleruojama ir gerbiama suverenaus Dievo akyse. Tie, kurie garbingai tarnauja kariuomenėje, yra verti mūsų pagarbos ir dėkingumo.


Grįžti į svetainę lietuvių kalba


Ką Biblija moko apie armijoje tarnaujančius krikščionis?