Kokios yra išpirkos / permaldavimo aukos teorijos?



Klausimas: Kokios yra išpirkos / permaldavimo aukos teorijos?

Atsakymas:
Bažnyčios istorijos bėgyje įvairūs žmonės ir denominacijos iškėlė keletą skirtingų išpirkos/permaldavimo aukos teorijų, kai kurios iš jų yra teisingos ir kai kurios klaidingos. Viena iš priežasčių, kodėl yra tiek daug skirtingų išpirkos teorijų yra tai, kad Senasis ir Naujasis testamentai pateikia labai daug tiesų apie Kristaus išpirką, ir dėl to beveik neįmanoma rasti vieną „teoriją“, kuri pilnai viską apimtų ir paaiškintų išpirkos turtingumą. Studijuodami Šventąjį Raštą mes randame turtingą ir daugialypį išpirkos paveikslą. Biblijoje pateikiama daug tarpusavyje susijusių tiesų apie Kristaus atliktą atpirkimą. Antras įvairių teorijų atsiradimo faktorius yra tas, kad dauguma informacijos apie išpirką turi būti suprasta iš patirties ir Dievo žmonių, gyvenusių su senos sandoros aukojimo sistema, perspektyvos.

Kristaus išpirka, jos tikslas, ir ką ji pasiekė yra tokia turtinga tema, kad apie ją yra parašyta daugybė tomų. Šiame straipsnyje pateiksime trumpą daugybės teorijų, kurios vienu ar kitu metu buvo iškeltos, apibendrinimą. Žvelgdami į skirtingas teorijas, mes turime nepamiršti, jog kiekviena teorija, kuri nepripažįsta žmogaus nuodėmingumo arba išpirkos substitucinio pobūdžio, geriausiu atveju yra nepilna ir blogiausiu atveju yra erezija.

Išpirka Šėtonui: Šis požiūris Kristaus permaldavimo auką laiko išpirka, kuri buvo sumokėta Šėtonui. Ji išpirko žmonių laisvę ir išlaisvino žmogų iš Šėtono vergijos. Ši teorija yra paremta tikėjimu, kad žmogaus dvasinė būsena yra vergystė Šėtonui, o Kristaus mirties esmė buvo užtikrinti Dievo pergalę prieš Šėtoną. Nėra beveik jokių Šventojo Rašto ištraukų, paremiančių šią teoriją. Ši teorija taip pat nebuvo populiari bažnyčios istorijos bėgyje. Ši teorija nėra biblinė, nes joje Šėtonas, o ne Dievas, reikalauja išpirkos už nuodėmę. Taigi ji visiškai ignoruoja faktą, kad Šventajame Rašte parašyta, jog Dievas reikalauja teisumo. Ši teorija taip pat per daug sureikšmina Šėtoną ir vaizduoja jį, turintį daugiau galios negu jis iš tikrųjų turi. Niekur Šventajame Rašte neparašyta, kad nusidėjėliai yra kažką skolingi Šėtonui. Šventajame Rašte mes matome, kad Dievas reikalauja išpirkos už nuodėmę.

Rekapituliacijos teorija: Pagal šią teoriją Kristaus permaldavimo auka pakeitė žmonių nepaklusnumą į paklusnumą. Tikima, jog Kristus savo gyvenimu reziumavo visus žmogaus gyvenimo etapus ir tuo pakeitė Adomo pradėtą nepaklusnumą. Ši teorija nėra paremta Šventuoju Raštu.

Dramatiška teorija: Pagal šią teoriją Kristus pasiekė pergalę dieviškame konflikte tarp gėrio ir blogio, tuo išlaisvindamas žmogų iš Šėtono vergovės. Kristus mirė tam, kad užtikrintų Dievo pergalę prieš Šėtoną ir atpirktų pasaulį iš blogio vergystės.

Mistinė teorija: Pagal mistinę teoriją Šventosios Dvasios jėga Kristus triumfavo prieš savo nuodėmingą prigimtį. Šios teorijos šalininkai tiki, jog šis žinojimas mistiškai paveiks žmogų ir pažadins jo „dievo sąmonę“. Aiškiai matome, kad ši teorija nėra paremta Biblija. Norint būti šios teorijos šalininku, žmogus turi tikėti, kad Kristus turėjo nuodėmingą prigimtį, nors Raštas aiškiai rašo, kad Jėzus buvo tobulas Dievas-žmogus, be nuodėmės visuose savo prigimties aspektuose (Hebrajams 4:15).

Moralinės įtakos teorija: Ši teorija yra įsitikinimas, jog Kristaus permaldavimo auka yra Dievo meilės demonstracija, kuri suminkština žmogaus širdį ir priverčia jį atgailauti. Šios teorijos šalininkai tiki, jog žmogus yra dvasiškas ligonis ir jam reikia pagalbos; matydamas Dievo meilę žmogui, jis jaučia vedimą priimti Dievo atleidimą. Teorijos šalininkai tiki, kad Kristus mirė tam, kad parodytų Dievo meilę žmogui. Nors Kristaus permaldavimo auka yra didžiausias Dievo meilės įrodymas, tačiau šis požiūris nėra biblinis, nes jis neigia žmogaus dvasinę būseną- mirtį nusikaltimais ir nuodėmėmis (Efeziečiams 2:1)- ir neigia, kad Dievas reikalauja išpirkos už nuodėmę. Pagal šį Kristaus permaldavimo aukos požiūrį žmonija neturi tikros aukos ir išpirkos už nuodėmę.

Pavyzdžio teorija: Pagal šį požiūrį Kristaus permaldavimo auka paprasčiausiai yra tikėjimo ir paklusnumo pavyzdys, kuris turėtų įkvėpti žmones būti paklusniems Dievui. Šios teorijos šalininkai tiki, jog žmogus yra dvasiškai gyvas, ir kad Kristaus gyvenimas ir permaldavimo auka paprasčiausiai buvo tikėjimo ir paklusnumo pavyzdžiai, kurie turėtų įkvėpti žmones gyventi panašius gyvenimus, pilnus tikėjimo ir paklusnumo. Ši teorija yra panaši į moralinės įtakos teoriją; jos abi neigia, kad Dievo teisumas reikalauja išpirkos už nuodėmę, ir kad Kristaus mirtis ant kryžiaus buvo ta išpirka. Pagrindinis skirtumas tarp moralinės įtakos teorijos ir pavyzdžio teorijos yra tas, kad pagal moralinės įtakos teoriją Kristaus mirtis mus moko, kokia didelė yra Dievo meilė mums, o pagal pavyzdžio teoriją Kristaus mirtis mus moko, kaip reikia gyventi. Tiesa, kad Kristus yra mums pavyzdys, netgi savo mirtyje, kuriuo mes turime sekti. Tačiau pavyzdžio teorija nepripažįsta žmogaus dvasinės būsenos ir Dievo teisingumo, kuris reikalauja išpirkos už nuodėmę, kurios žmogus pats nesugeba sumokėti.

Komercinė teorija: Pagal komercinę teoriją Kristaus permaldavimo auka atneša Dievui nesibaigiančią šlovę. To pasekoje Dievas davė Kristui apdovanojimą, kurio Jam nereikėjo, ir Kristus jį atidavė žmogui. Šios teorijos šalininkai tiki, jog savo dvasine būsena žmonės negerbia Dievo, taigi Kristaus mirtis, kuri atnešė Dievui nesibaigiančią šlovę, gali būti panaudota nusidėjėlių išgelbėjimui. Ši teorija, kaip ir daugelis kitų, neigia tikrąją dvasinę neatgimusių nusidėjėlių būseną ir jų poreikį visiškai naujai prigimčiai, kuri yra tik Kristuje (2 Korintiečiams 5:17).

Vyriausybinė teorija: Pagal šį požiūrį Kristaus permaldavimo auka parodo aukštą Dievo reikalavimą Jo įstatymui bei Jo nusistatymą dėl nuodėmės. Dėl Kristaus mirties Dievas gali atleisti nuodėmės tų, kurie atgailauja ir priima Kristaus substitucinę mirtį. Šios teorijos šalininkai tiki, jog žmogus pažeidė Dievo moralinį įstatymą, ir Kristaus mirtis buvo bausmės už nuodėmę pakaitalas. Kadangi Kristus sumokėjo baudą už nuodėmę, Dievas gali legaliai atleisti tiems, kurie priima Kristų kaip savo pakaitalą. Šis požiūris nėra pilnas, nes jis nemoko, kad Kristus pilnai sumokėjo baudą už žmonių nuodėmes; pagal šią teoriją Kristaus kentėjimai tik parodė, kad žmonija sulaužė Dievo įstatymą ir kažkokia bauda buvo sumokėta.

Baudžiamosios substitucijos teorija: Pagal šią teoriją Kristaus permaldavimo auka yra atlikta už kitą kaip substitucinė auka, kuri patenkino Dievo teisingumą. Savo auka Kristus sumokėjo baudą už žmogaus nuodėmę, tuo atnešdamas atleidimą, suteikdamas teisingumą ir sutaikindamas žmogų su Dievu. Šios teorijos šalininkai tiki, jog nuodėmė sugadino kiekvieną žmogaus aspektą- jo protą, valią ir emocijas- taigi jis yra visiškai sugedęs ir dvasiškai miręs. Pagal šią teoriją Kristaus mirtis sumokėjo už nuodėmę, ir per tikėjimą žmogus gali priimti Kristaus substituciją kaip išpirką už jo nuodėmę. Šis permaldavimo aukos požiūris labiausiai atitinka Šventąjį Raštą ir Jo požiūrį į nuodėmę, žmogaus prigimtį ir Kristaus mirties ant kryžiaus rezultatus.


Grįžti į svetainę lietuvių kalba


Kokios yra išpirkos / permaldavimo aukos teorijos?