Kas buvo fariziejai ir sadukėjai?



Klausimas: Kas buvo fariziejai ir sadukėjai?

Atsakymas:
Evangelijose dažnai minimi fariziejai ir sadukėjai, nes Jėzus pastoviai nesutardavo su jais. Sadukėjai ir fariziejai sudarė valdančiąją Izraelio klasę. Tarp šių dviejų grupių yra daug panašumų, tačiau taip pat ir svarbių skirtumų.

Sadukėjai: Kristaus dienomis ir Naujojo Testamento laikotarpiu, sadukėjai buvo aristokratai. Jie dažniausiai buvo turtingi ir užėme įtakingus postus, įskaitant vyriausiojo kunigo ir aukštojo kunigo; sinedrione, valdančioje taryboje, iš 70 vietų dauguma priklausė sadukėjams. Jie sunkiai dirbo ir, sutikdami su Romos sprendimais, stengėsi išlaikyti taiką (tuo metu Izraelis buvo Romos valdžioje); jiems labiau rūpėjo politika nei religija. Kadangi jie prisitaikė prie Romos ir buvo turtinga aukštesnioji klasė, jie nelabai galėjo suprasti paprasto žmogaus, o paprasti žmonės nebuvo labai geros nuomonės apie juos. Paprasti žmonės labiau prijautė tiems, kurie priklausė fariziejams. Nors sadukėjams priklausė dauguma vietų sinedrione, istorija rodo, jog dažnai jie turėjo įgyvendinti fariziejų idėjas, nes juos palaikė minios žmonių.

Iš religinės pusės, sadukėjai buvo konservatyvesnių pažiūrių dėl vienos pagrindinių doktrinos sričių. Farizėjai priskyrė vienodą autoriteriškumą sakytiniam ir rašytiniam Dievo Žodžiui, o sadukėjai tik rašytinį Dievo Žodį laikė žodžiu iš Dievo. Sadukėjai išsaugojo rašytinio Dievo Žodžio autoritetingumą, ypač Mozės knygų (Pradžios-Pakartoto Įstatymo). Nors galima juos už tai pagirti, jų doktrininiai požiūriai tikrai nėra tobuli. Štai sąrašas jų įsitikinimų, kurie prieštarauja Raštui:

1. Jie buvo pernelyg pasitikintys savimi, tiek, kad net neigė Dievo veikimą kasdieniniame gyvenime.

2. Jie neigė bet kokį prisikėlimą iš numirusių (Mato 22:23; Morkaus 12:18-27; Apaštalų darbų 23:8).

3. Jie neigė pomirtinį gyvenimą, tikėjo, kad siela žūsta mirties akimirką; taigi jie taip pat neigė bet kokią bausmę ar apdovanojimą po gyvenimo žemėje.

4. Jie neigė dvasinio pasaulio egzistavimą, pvz.: angelus ir demonus (Apaštalų darbų 23:8).

Kadangi sadukėjams labiau rūpėjo politika nei religija, jie nesirūpino Jėzumi iki tol, kol jie neišsigando, kad Jėzus prišauks bereikalingą dėmesį iš Romos. Būtent tada sadukėjai susivienijo su fariziejais ir kartu planavo, kaip nužudyti Kristų (Jono 11:48-50; Morkaus 14:53; 15:1). Sadukėjai dar yra minimi Apaštalų darbų 4:1 ir 5:17, ir, pasak istoriko Josephus (Flavijaus Džosefo), jie prisidėjo prie Jokūbo mirties (Apaštalų darbų 12:1-2).

Sadukėjai išnyko 70 metais. Kadangi jų partija egzistavo dėl jų politinių ir kunigiškų ryšių, kai 70 metais Roma sugriovė Jeruzalę ir šventyklą, sadukėjai taip pat buvo sunaikinti.

Fariziejai: Priešingai nei sadukėjai, dauguma fariziejų buvo vidutinės klasės verslininkai, kurie bendravo su paprastais žmonėmis. Paprasti žmonės daug geriau vertino fariziejus nei sadukėjus. Nors sinedrione jų buvo mažuma ir jie nėdaug užėmė kunigų postų, tačiau atrodo, kad jie, o ne sadukėjai, kontroliavo sinedriono sprendimus, nes jie turėjo žmonių palaikymą.

Iš religinės pusės, jie priimė užrašyta Dievo Žodį kaip Dievo įkvėptą. Kristaus žemiškos tarnystės metu, tai buvo ką dabar mes laikome Senuoju Testamentu. Bet jie tiek pat autoriteto skyrė ir oraliniai tradicijai ir bandė savo poziciją apginti, sakydami, kad visa ji prasidėjo su Moze. Amžių bėgyje, tos tradicijos buvo pridėtos prie Dievo Žodžio, kas yra draustina (Pakartoto įstatymo 4:2), ir fariziejai stengėsi labai griežtai laikytis jų ir Senojo Testamento. Evangelijose yra daug pavyzdžių, parodančių, kad fariziejai tas tradicijas laikė lygias Dievo Žodžiui (Mato 9:14; 15:-9; 23:5,16; Morkaus 7:1-23; Luko 11:42). Tačiau keleto svarbių doktrinų atžvilgiu jie liko ištikimi Dievo Žodžiui. Priešingai nei sadukėjai, jie tikėjo:

1. Jie tikėjo, kad Dievas viską valdo, tačiau žmogaus sprendimai taip pat prisideda prie to žmogaus gyvenimo linkmės.

2. Jie tikėjo mirusiųjų prisikėlimu (Apaštalų darbų 23:6).

3. Jie tikėjo pomirtiniu gyvenimu, su atitinkamais apdovanojimais ar bausmėmis kiekvienam žmogui.

4. Jie tikėjo angelų ir demonų egzistavimu (Apaštalų darbų 23:8).

Nors fariziejai buvo sadukėjų priešininkai, jie sugebėjų atidėti į šalį visus nesutarimus, kad galėtų kartu teisti Kristų. Būtent tada sadukėjai ir fariziejai susivienijo, kad nužudytų Kristų (Morkaus 14:53; 15:1; Jono 11:48-50).

Nors sadukėjai išnyko po Jeruzalės sunaikinimo, fariziejai, kuriems labiau rūpėjo religija nei politika, toliau egzistavo. Fariziejai buvo prieš maištą, dėl kurio Jėruzalė buvo sunakinta 70 metais, ir jie buvo pirmieji, kurie po to susitaikė su Roma. Fariziejai taip pat sudarė Mišną, svarbų dokumentą, kuris padėjo judaizmui išsilaikyti net ir po šventyklos sugriovimo.

Fariziejai ir sadukėjai susilaukė daug priekaištų iš Jėzaus. Tikriausiai geriausia pamoka, kurią galime iš jų išmokti, yra nebūti tokiais kaip jie. Priešingai nei sadukėjai, mes turime tikėti viskuo, ką Biblija moko, įskaitant antgamtinius dalykus ir pomirtinį gyvenimą. Ir priešingai nei fariziejai, mes neturėtume tradicijų laikyti tokio pačio svarbumo kaip Šventasis Raštas, ir mūsų santykiai su Dievu neturėtų tapti legalistiniais ritualais bei taisyklių sąrašais.


Grįžti į svetainę lietuvių kalba


Kas buvo fariziejai ir sadukėjai?