Kas yra budizmas ir kuo budistai tiki?



Klausimas: Kas yra budizmas ir kuo budistai tiki?

Atsakymas:
Budizmas yra viena iš pirmaujančių religijų pagal pasekėjų ištikimybę, geografinį pasiskirstymą ir sociologinę-kultūrinę įtaką. Nors budizmas pagrinde yra „Rytų“ religija, tačiau ji vis labiau populiarėja ir daro didesnę įtaką Vakarų pasaulyje. Budizmas yra unikali pasaulio religija, tačiau ji panaši į induizmą, nes abi religijos moko Karmos (priežasties-pasekmės dėsnis), Majos (iliuzinis pasaulis) ir Samsaros (reinkarnacijų ciklas) egzistavimą. Budistai tiki, kad pagrindinis gyvenimo tikslas yra pasiekti „nušvytimą“ pagal jų supratimą.

Budizmo pradininkas, Siddhartha Gautama, gimė karališkoje šeimoje Indijoje apie 600 metų pr. Kr. Pagal pasakojamą istoriją, jis gyveno prabangiai ir buvo saugomas nuo išorinio pasaulio. Jo tėvai norėjo apsaugoti jį nuo religijos įtakos bei skausmo ir kentėjimo. Tačiau neilgai trukus jo priedanga buvo sugriauta; jis pradėjo matyti vizijas apie seną vyrą, sergantį vyrą ir lavoną. Jo ketvirta vizija buvo apie ramų asketišką vienuolį (kuris išsižada turtų ir patogumo). Matydamas vienuolio ramumą, jis nusprendė tapti asketu taip pat. Jis išsižadėjo savo turtingo ir apstaus gyvenimo ir pasirinko siekti apšvietimo per asketizmą. Jam labai gerai sekėsi slopinti visus savo troškimus ir jo meditacijos įgūdžiai buvo labai geri. Jis buvo vadovas tarp savo bendraminčių. Jo visos pastangos pasiekė kulminaciją viename poelgyje. Jis „pasimėgavo“ vienu dubenėliu ryžių ir atsisėdo po figmedžiu (taip pat vadinamu Bodhi medžiu) medituoti iki tol kol pasieks „nušvytimą“ arba mirs. Ir dėl to jis tapo žinomas kaip „apšviestasis“ arba „Buda“. Naudodamas savo naują supratimą, jis pradėjo mokyti kitus vienuolius, tarp kurių jis ir taip jau buvo tapęs įtakingu. Penki jo draugai-vienuoliai tapo pirmais jo mokiniais.

Ką Gautama atrado? Nušvytimas slypi „viduryje“- ne prabangiame mėgavimesi ir ne visiškame troškimų slopinime. Jis taip pat atrodo, kas vėliau tapo žinoma kaip „Keturios tauriosios tiesos“- 1) gyventi reiškia kentėti (Duhkha), 2) kentėjimą sukelia troškimas (Tanha arba “prisirišimas”), 3) žmogus gali panaikinti kentėjimą, panaikindamas visus prisirišimus ir 4) tai pasiekiama sekant tauriuoju aštuonialypiu taku. „Aštuonialypis takas“ susidaro iš turėjimo teisingą 1) požiūrį, 2) nusiteikimą, 3) kalbą, 4) elgesį, 5) gyvenimo būdą (būvimas vienuoliu), 6) pastangas (teisingai nukreipti energijas), 7) atidumą (meditacija) ir 8) koncentraciją (dėmesio centrą). Budos mokymai buvo surinkti ir sudėti į Tripitaka arba kitaip „tris pintines“.

Už šių išskirtinių budizmo mokymų taip pat yra induizmui įprasti mokymai: reinkarnacija, karma, maja ir polinkis realybę suprasti kaip panteistinės orientacijos. Budizmas taip pat siūlo įmantrią teologiją apie dievybes ir išaukštintas būtybes. Tačiau, kaip ir induizme, budizme sunku suprasti, koks yra budistų požiūris apie Dievą. Kai kurios budizmo srovės teisėtai galėtų būti vadinamos ateistinėmis, kitos panteistinėmis, dar kitos teistinėmis, pavyzdžiui, „Tyrosios žemės budizmas“. Tačiau klasikinis budizmas nutyli aukščiausios būtybės egzistavimą ir dėl to gali būti laikomas ateistiniu.

Šiandieninis budizmas yra labai įvairus. Jį grubiai galima suskirstyti į dvi kategorijas- Theravada (mažoji važiuoklė) ir Mahajana (didžioji važiuoklė). Theravada yra vienuolių forma, kuri riboja galutinį nušvytimą ir nirvaną tik vienuoliams. Mahajanos budizmas leidžia pasiekti nušvytimą pasauliečiams, tai yra ne vienuoliams. Šiose kategorijos galima rasti daugybę atšakų, įskaitant Tendai, Vadžrajana, Nichiren, Shingon, Tyroji žemė, Dzen ir Ryobu bei kitas. Taigi pašaliniams, bandantiems suprasti budizmą, svarbu nemanyti, kad jie žino visas tam tikros budizmo mokyklos detales, jeigu jie studijavo tik klasikinį budizmą.

Buda niekada savęs nelaikė dievu ar dieviška būtybe. Jis save laikė „kelrodžiu“ kitiems. Tik po jo mirties kai kurie jo pasekėjai iškėlė jį iki dievo statuso, nors ne visi jo pasekėjai į jį taip žiūrėjo. Krikščionybėje, Biblijoje aiškiai teigiama, kad Jėzus buvos Dievo Sūnus (Mato 3:17: „Ir štai balsas iš dangaus prabilo: ‘Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi‘.“) ir kad Jis buvo viena su Tėvu (Jono 10:30). Žmogus negali savęs teisėtai vadinti krikščionimi, jeigu jis neišpažįsta tikėjimo Jėzumi kaip Dievu.

Jėzus mokė, kad Jis yra kelias, o ne tik tas, kuris paprasčiausiai parodo kelią. Tai patvirtina Jono 14:6: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“ Kai Gautama mirė, budizmas jau buvo paplitęs ir darė didelę įtaką Indijoje. Po trijų šimtų metų budizmas apėmė didžiąją Azijos dalį. Budai priskirti raštai ir posakiai buvo parašyti maždaug keturis šimtus metų po jo mirties.

Budizme nuodėmė dažniausiai suprantama kaip neišmanymas. Nors nuodėmė yra suprantama kaip “moralinė klaida”, kontekstas, kuriame “gėris” ir “blogis” yra suprantami yra amoralus. Karma suprantama kaip gamtos balansas ir nėra asmeniškai privaloma. Gamta nėra moralinė, taigi karma nėra moralės kodas ir pabaigoje nuodėmė nėra imorali. Mes galime teigti, remiantis budizmo mąstymu, kad mūsų klaida nėra moralinė problema, nes galiausiai tai yra beasmenė klaida, o ne tarpasmeninis pažeidimas. Tokio supratimo pasėkmės yra siaubingos. Budistui nuodėmė panašesnė į apsirikimą negu į nusižengimą Dievo šventumui. Toks nuodėmės supratimas nesutampa su vidine moraline sąžine, kuri pasmerkia žmones, nes jie nusideda šventam Dievui (Romiečiams 1-2).

Kadangi pagal budizmą nuodėmė yra beasmenė ir pataisoma klaida, budizmas nesutinka su sugedimo doktrina, kuri yra pagrindinė krikščionybės doktrina. Biblijoje parašyta, kad žmogaus nuodėmė yra problema, turinti amžinas ir begalines pasekmes. Budizme nereikia Gelbėtojo, kuris išgelbėtų žmones iš jų pasmerkimą atnešančių nuodėmių. Krikščioniui Kristus yra vienintelis išsigelbėjimas nuo amžino prakeikimo.Budistai turi tik tai etišką gyvenimą ir meditacinį kreipimąsi į išaukštintas būtybes, su viltimi, kad galbūt jie pasieks nušvytimą ir galiausiai Nirvaną. Tikriausiai žmogus turės pereitį daugybę reinkarnacijų, kad sumokėtų savo gausią skolą karmai. Tikram budizmo pasekėjui religija yra moralės ir etikos filosofija, sutraukta į gyvenimą, kuriame atisakoma savęs ir savo ego. Budizme realybė yra beasmenė ir ne reliacinė, taigi ji nėra mylinti. Ne tik Dievas yra laikomas iliuzija, tačiau suskystinant nuodėmę iki ne moralinės klaidos ir atmetant visa materialią realybę kaip mają (iliuziją), netgi mes patys prarandame „save“. Pati asmenybė tampa iliuzija.

Paklaustas, kaip atsirado pasaulis, kas sukūrė planetą, budistas turi tylėti, nes budizme nėra nei pradžios, nei pabaigos. Vietoje to yra nesibaigiantis gimimo ir mirties ciklas. Kažkas galėtų paklausti, kokia Būtybė mus sukūrė gyventi, iškęsti tiek daug skausmo ir kentėjimų, tada mirti vėl ir vėl? Iškiltų klausimas, koks tikslas, kam tiek stengtis? Krikščionys žino, kad Dievas siuntė savo Sūnų vieną kartą mirti už mus, kad mums nereikėtų amžinai kentėti. Jis siuntė savo Sūnų, kad mes žinotume, jog nesame vieni ir esame mylimi. Krikščionys žino, kad gyvenime yra daugiau nei tik kentėjimai ir mirtis: „o dabar apreikšta, pasirodžius mūsų Gelbėtojui Jėzui Kristui, kuris sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija“ (2 Timotiejui 1:10).

Budizmas moko, kad Nirvana yra aukščiausia būsena, tyro buvimo būsena, kuri yra pasiekiama kiekvienam žmogui relatyviais būdais. Nirvana paneigia logišką paaiškinimą ir tvarką, taigi jos negalima mokyti, ji tik suprantama. Jėzaus mokymas apie dangų, priešingai, buvo labai konkretus. Jis mokė, kad mūsų kūnai miršta, tačiau mūsų sielos keliauja į dangų būti su Juo (Morkaus 12:25). Buda mokė, kad žmonės neturi atskirų sielų, nes individualus „aš“ arba ego yra iliuzija. Budistams nėra gailestingo Tėvo danguje, kuris siuntė savo Sūnų numirti už mūsų sielas, kad mus išgelbėtų ir parūpintų kelią pasiekti Jo šlovę. Galiausiai dėl to budizmas turėtų būti pripažintas netinkamu.


Grįžti į svetainę lietuvių kalba


Kas yra budizmas ir kuo budistai tiki?