Ką Biblija moko apie apkalbas?



Klausimas: Ką Biblija moko apie apkalbas?

Atsakymas:
Senajame Testamente iš hebrajų kalbos išverstas žodis „liežuvautojas“ yra apibūdinamas kaip „žmogus kuris atskleidžia paslaptis, kuris visur eidamas apkalba ir liežuvauja“. Liežuvautojas yra žmogus, kuris žino privilegijuotą informaciją apie žmones ir kuris atskleidžia tą informaciją kitiems žmonėms, kurie neturėtų jos žinoti. Apkalbos skiriasi nuo informacijos pasidalinimo savo ketinimu. Liežuvautojų tikslas yra, paskalomis nužeminant kitą, patiems geriau atrodyti ir išaukštinti save kaip informacijos šaltinį.

Laiške Romiečiams Paulius atskleidžia žmonijos nuodėmingą prigimtį ir nusižengimą įstatymui. Jis išdėsto, kaip Dievas išliejo savo kerštą ant tų, kurie atmetė Jo įstatymą. Kadangi jie nusisuko nuo Dievo instrukcijų ir vadovavimo, Jis juos atidavė jų pačių nuodėmingai prigimčiai. Į nuodėmių sąrašą įeina apkalbos ir šmeižikai (Romiečiams 1:29b-32). Iš šios ištraukos mes matome, kokia rimta yra apkalbėjimo nuodėmė, ir kad apkalbėtojai susidurs su Dievo kerštu.

Kita grupė, kuri buvo (ir vis dar yra šiandien) žinoma dėl apkalbėjimo, yra našlės. Paulius perspėja našles, kad jos neapkalbinėtų ir nedykinėtų. Šios moterys yra apibūdintos kaip tos, kurios kišasi į svetimus reikalus bei kalba, kas nedera (1 Timotiejui 5:12-13). Kadangi moterys praleidžia daug laiko viena kitos namuose ir artimai dirba su kitomis moterimis, jos girdi ir pastebi situacijas, kurios, daug kartų perpasakojant, gali būti iškreiptos. Paulius teigia, jog moterys eina iš vienų namų į kitus, ieškodamos kuo užimti savo dykinėjimą. Dykinėjančios rankos yra velnio dirbtuvės; Dievas perspėja mus neįsileisti dykinėjimo į savo gyvenimus. „Kas vaikšto plepėdamas, atidengia paslaptis, todėl nesusidėk su pataikūnais“ (Patarlių 20:19).

Žinoma, moterys nėra vienintelės kaltos dėl apkalbų. Bet kas gali apkalbėti pasidalindamas privačia informacija. Patarlių knygoje yra daugybė eilučių, kurios kalba apie apkalbų pavojų, ir kaip jos gali pakenkti. „Kam trūksta išminties, tas niekina savo artimą, bet supratingas žmogus tyli. Liežuvautojas atidengia paslaptis, o ištikimasis slepia, kas jam patikėta“ (Patarlių 11:12-13).

Biblijoje parašyta, kad „Ydingas žmogus sukelia vaidus, ir plepys išskiria draugus“ (Patarlių 16:28). Daug draugysčių buvo sugadintų dėl neteisingai suprastų apkalbų.Tie, kurie tuo užsiima, sukelia tarp draugų problemas, pyktį, kartėlį ir skausmą.Gaila, tačiau kai kurie žmonės tuo gyvena ir netgi ieško progų, kaip kitus sunaikinti. Kai tokie žmonės yra apkaltinami liežuvavimu, jie tai neigia ir atsako su pasiteisinimais bei racionaliais paaiškinimais. Vietoje to, kad prisiimtų kaltę, jie kaltina kažką kitą arba bando sumenkinti nuodėmės rimtumą. „Kvailio burna jį pražudo; jo lūpos- pinklės sielai. Apkalbos yra lyg skanėstas, kuris pasiekia žmogaus vidurius“ (Patarlių 18:7-8).

Tie, kurie saugo savo liežuvį, apsaugo save nuo nemalonumų (Patarlių 21:23). Taigi mes turime saugoti savo liežuvius ir susilaikyti nuo nuodėmingo apkalbinėjimo. Laikykimės Biblijos mokymo apie apkalbas ir užčiaupkime savo burnas; kalbėkime tik tada, kai reikia ir yra tinkama.


Grįžti į svetainę lietuvių kalba


Ką Biblija moko apie apkalbas?