Jeigu mūsų išgelbėjimas yra amžinas, kodėl Biblija taip stipriai perspėja dėl apostazės?



Klausimas: Jeigu mūsų išgelbėjimas yra amžinas, kodėl Biblija taip stipriai perspėja dėl apostazės?

Atsakymas:
Biblija taip stipriai perspėja dėl apostazės, nes tikras atsivertimas yra išmatuojamas matomais vaisiais. Kai Jonas Krikštytojas krikštijo žmones Jordano upėje, jis perspėjo tuos, kurie galvojo esantys teisūs, sakydamas „Duokite vaisių vertų atgailos“ (Mato 3:8). Pamokslaudamas ant kalno Jėzus perspėjo tuos, kurie Jo klausėsi, kad medį pažinsime pagal jo vaisius (Mato 7:16), ir kiekvienas medis, nenešantis gerų vaisių, bus nukirstas ir įmestas į ugnį (Mato 7:19).

Šių perspėjimų tikslas yra atremti taip vadinamą „lengvą tikėjimą“. Kitaip tariant, sekti Jėzumi yra daugiau negu tik sakyti, kad esi krikščionis. Kiekvienas gali vadinti Kristų Gelbėtoju, bet tik tie, kurie tikrai yra išgelbėti neš matomus vaisius. Gali iškilti klausimas: „Kas yra tas vaisius?“. Aiškiausias atsakymas yra Galatams 5:22-23, kur Paulius aprašo Šventosios Dvasios vaisius: meilę, džiaugsmą, ramybę, kantrybę, malonumą, gerumą, ištikimybę, romumą ir susivaldymą. Taip pat yra ir kitų rūšių krikščionių vaisių (tokių kaip šlovinimas, sielų laimėjimas Kristui), bet šis sąrašas mums pateikia gerą krikščioniško nusistatymo sutrumpinimą. Tikro tikinčiojo gyvenime šios savybės bus matomos ir vis didės Jo krikščioniškos kelionės eigoje (2 Petro 1:5-8).

Šie tikri, vaisius nešantys mokiniai turi amžino išgelbėjimo garantiją, ir jie ištvers iki galo. Yra daugybė Rašto vietų, kurios kalba apie tai. Romiečiams 8:29-30 aprašo „auksinę išgelbėjimo grandinę“ ir pabrėžia, jog tie, kurie buvo iš anksto Dievo numatyti, buvo taip pat iš anksto paskirti, pašaukti, išteisinti ir pašlovinti- nieko neprarandame pakeliui. Filipiečiams 1:6 mus moko, kad tą darbą, kurį Dievas pradėjo mumyse, Jis ir užbaigs. Efeziečiams 1:13-14 moko, kad Dievas užantspaudavo mus Šventąja Dvasia, mūsų paveldėjimo garantija, iki atpirkimo dienos. Jono 10:29 užtikrina mus, kad niekas negali išplėsti Dievo avių iš Jo rankos. Dar yra daugybė kitų Rašto vieto, kurios moko tą patį dalyką- tikro tikinčiojo išgelbėjimas yra amžinai saugus.

Ištraukos, perspėjančios dėl apostazės, turi du pagrindinius tikslus. Pirma, jie ragina tikrą tikintįjį įsitikinti savo „pašaukimu ir išrinkimu“. 2 Korintiečiams 13:5 Paulius mums sako patikrinti save, ar mes esame tikėjime. Jeigu tikri tikintieji yra vaisius nešantys Jėzaus Kristaus pasekėjai, tuomet mes turėtume matyti išgelbėjimo įrodymus. Krikščionių vaisių gausumas skiriasi ir priklauso nuo jų paklusnumo bei dvasinių dovanų, tačiau visi krikščionys neša vaisių. Ištyrę save mes turėtume matyti tuos vaisius.

Krikščionio gyvenime bus laikotarpių, kai nebus jokių matomų vaisių. Tai nuodėmės ir nepaklusnumo laikotarpiai. Kai mes ilgą laiką gyvename nepaklusnume, Dievas pašalina išgelbėjimo užtikrintumą. Dėl šios priežasties 51 Psalmėje Dovydas prašė Dievo, kad Jis atstatytų “išgelbėjimo džiaugsmą” (Psalmių 51:12). Kai mes gyvename nuodėmėje, mes prarandame išgelbėjimo džiaugsmą. Dėl to Biblija mums sako: „Patikrinkite patys save, ar esate tikėjime. Ištirkite save!”(2 Korintiečiams 13:5). Kai tikras krikščionis ištiria save ir nemato naujų vaisių, tai turėtų jį vesti į rimtą atgailą ir skatinti atsigręžti į Dievą.

Antra ištraukų apie apostazes priežastis yra atkreipti mūsų dėmesį į tikėjimo atskalūnus ir padėti mums juos atpažinti. Tikėjimo išdavikas yra žmogus, kuris palieka savo tikėjimą. Biblijoje aiškiai parašyta, kad tikėjimo išdavikai išpažino tikėjimą Jėzumi Kristumi, bet niekada nuoširdžiai nepriėmė Jo kaip Gelbėtojo. Mato 13:1-9 (palyginimas apie sėjėją) puikiai tai iliustruoja. Tame palyginime sėjėjas sėja sėklas, kurios simbolizuoja Dievo Žodį, keturiose skirtingose dirvose: kietoje dirvoje, uolėtoje vietoje, piktžolėmis apaugusioje dirvoje ir ką tik išdirbtoje dirvoje. Šios dirvos vaizduoja keturis skirtingus atsakymus į Evangeliją. Pirmas yra visiškas atmetimas, o kiti trys parodo skirtingą priėmimo lygį. Uolėta ir piktžolėmis apaugusi dirva vaizduoja žmones, kurie iš pradžių teigiamai priėma Evangeliją, bet kai patiria persekiojimus (uolėta dirva) arba kai užgriūva gyvenimo rūpesčiai (piktžolėmis apaugusi dirva), jie nusisuka. Jėzus labai aiškiai pasakė, kad šie du tipai iš pradžių „priėmė“ Evangeliją, bet niekada nenešė vaisių, nes sėkla (Evangelija) niekada neįsikverbė į žemės gilumą. Tik ketvirtoji dirva, kuri buvo Dievo „paruošta“ priėmė sėklą ir nešė vaisių. Kalno pamoksle Jėzus sakė: „Ne kiekvienas, kuris man sako: ‘Viešpatie, Viešpatie!‘, įeis į dangaus karalystę“ (Mato 7:21).

Galbūt atrodo keista, kad Biblija perspėja dėl apostazės, tačiau tuo pačiu metu patikina, kad tikras tikintysis niekada neišduos tikėjimo. Tačiau tai yra, ką Šventasis Raštas moko. 1 Jono 2:19 konkrečiai moko, kad tie, kurie atmeta tikėjimą, parodo, kad jie nebuvo tikri tikintieji. Biblinis perspėjimas dėl apostazės yra tiems, kurie sako, kad yra „tikėjime“, tačiau iš tikrųjų niekada jo nepriėmė. Rašto ištraukos, tokios kaip Hebrajams 6:4-6 ir Hebrajams 10:26-29, yra skirtos tiems, kurie „apsimeta“ esantys tikintieji, ir kuriems reikia ištirti save, kad jie suprastų, jog, jeigu jie planuoja išduoti tikėjimą, tai reiškia, kad jie niekada nebuvo išgelbėti. Mato 7:22-23 parodo, kad tie, kurie „apsimeta esantys tikinčiaisiais“ ir kuriuos Dievas atstumia, yra atstumti ne dėl to, kad jie prarado tikėjimą, bet dėl to, kad Dievas niekada jų nepažinojo.

Yra daugybė žmonių, kurie nori būti susiję su Jėzumi. Kas nenori amžino gyvenimo ir palaiminimų? Tačiau Jėzus perspėja mus paskaičiuoti mokinystės kainą (Luko 9:23-26; 14:25-33). Tikri tikintieji paskaičiavo, kiek jiems tai kainuos, o tikėjimo išdavikai nepaskaičiavo. Tikėjimo atskalūnai yra tie žmonės, kurie palieka tikėjimą ir iš kurių gyvenimo matosi, kad jie niekada nebuvo išgelbėti (1 Jono 2:19). Apostazė nėra išgelbėjimo praradimas, bet demonstravimas, kad iš tikrųjų to tikėjimo niekada nebuvo.


Grįžti į svetainę lietuvių kalba


Jeigu mūsų išgelbėjimas yra amžinas, kodėl Biblija taip stipriai perspėja dėl apostazės?