Ar egzistuoja absoliuti tiesa / visuotinė tiesa?



Klausimas: Ar egzistuoja absoliuti tiesa / visuotinė tiesa?

Atsakymas:
Tam, kad suprastume absoliučią ar visuotinę tiesą, mums pirmiausia reikia apibūdinti tiesą. Pagal žodyną, tiesa yra “fakto ar tikrovės atitikimas; teiginys, kuris yra įrodytas arba priimtas kaip teisingas.” Kai kurie žmonės sakytų, jog nėra tikros realybės tik nuovoka ir nuomonės. Kiti ginčytųsi, jog kažkiek absoliučios realybės ar tiesos yra būtina.

Vieno iš požiūrių atstovai teigia, jog nėra absoliučios tiesos, kuri apibūdina realybę. Tie, kurie laikosi šio požiūrio, tiki, jog viskas yra relatyvu ir priklauso nuo kažko kito. Taigi negali būti jokios realybės. Dėl to nėra jokių moralinių absoliutų nei autoriteto, kuris nuspręstų, ar veiksmas yra teigiamas ar neigiamas, teisingas ar klaidingas. Nėra teisaus ir neteisaus. Taigi tai, kas atrodo ir jaučiasi teisinga tuo momentu, ir yra teisinga. Žinoma, situacinis etiškumas veda į subjektyvumą, į mąstymą ir gyvenimo stilių, kuriuo vadovaujantis elgiamasi pagal „tai, kas man patinka“. Šie dalykai griauna visuomenę ir asmenis. Tai yra postmodernizmas, kuris sukuria visuomenę, kuri visas vertybes, įsitikinimus, gyvenimo būdus ir tiesas laiko vienodai teisingomis.

Kito požiūrio šalininkai tiki, jog egzistuoja absoliuti realybė ir standartai, kurie nustato, kas yra teisinga, ir kas yra klaidinga. Taigi palyginus veiksmą su tais absoliučiais standartais, galima nustatyti, ar veiksmas yra teisingas ar klaidingas. Jeigu nėra jokių absoliutų ir realybių, tuomet chaosas yra neišvengiamas. Kaip pavyzdį paimkime traukos dėsnį. Jeigu jis nebūtų absoliutus, mes neturėtume užtikrintumo, jog mes galėsime atsistoti ar atsisėsti iki tol, kol nuspręsime pajudėti kitur. Arba jeigu du plius du ne visada būtų lygu keturi, pasekmės civilizacijoje būtų tragiškos. Mokslų ir fizikos dėsniai būtų nereikšmingi, ir prekyba būtų neįmanoma. Kokia betvarkė būtų! Tačiau du plius du yra keturi. Yra absoliuti tiesa, kurią galime sužinoti ir suprasti.

Teigti, jog nėra absoliučios tiesos, yra nelogiška. Tačiau šiandien yra daug žmonių, kurie tiki kultūriniu relativizmu, kuris neigia absoliučią tiesą. Geras klausimas, kurį galime paklausti tų, kurie teigia, jog nėra absoliučios tiesos, yra šis: „Ar tu visiškai tuo įsitikinęs?“ Jeigu jų atsakymas yra „taip“, jie ką tik pasakė absoliutų teiginį, kuris parodo, jog absoliuti tiesa egzistuoja. Tokiu savo teiginiu jie teigia, jog faktas, kad nėra absoliučios tiesos, yra vienintelė absoliuti tiesa.

Be to, kad tokiu teiginiu žmogus prieštarauja pats sau, yra dar keletas loginių problemų, kurios turi būti išspręstos, kad būtų galima tikėti, jog nėra absoliučios ar visuotinės tiesos. Vienas iš jų yra tai, kad visi žmonės turi ribotą supratimą ir protus, taigi logiškai jie negali sakyti jokių neigiamų absoliučių teiginių. Žmogus negali logiškai sakyti „Nėra Dievo“ (nors daugelis tai sako), nes tam, kad tai pasakyti, žmogui reikia absoliutaus supratimo apie visą visatą nuo pradžios iki pabaigos. Kandagi tai yra neįmanoma, daugiausia ką bet kuris gali pasakyti logiškai yra „Pagal mano ribotą supratimą, aš netikiu, kad Dievas egzistuoja“.

Kita problema, kuri iškyla teigiant, jog nėra absoliučios/visuotinės tiesos, yra tai, kad tai nesutampa su tuo, ką mes žinome esant teisinga remiantis savo sąžinėmis, savo patirtimis ir tuo, ką matome tikrame pasaulyje. Jeigu nėra jokios absoliučios tiesos, tuomet nėra nieko teisingo ar neteisingo. Tai, kas galbūt yra „teisinga“ man, nebūtinai yra „teisinga“ tau. Nors paviršutiniškai toks požiūris atrodo patrauklus, tačiau iš tikrųjų tai reiškia, jog kiekvienas nusistato savo taisykles, pagal kurias gyvena ir elgiasi pagal tai, kaip jam atrodo teisinga. Neišvengiamai vieno žmogaus teisingumo jausmas susidurs su kito žmogaus teisingumo jausmu. Kas būtų, jeigu man atrodo „teisinga“ ignoruoti šviesoforą, net ir tada, kai jis raudonas? Daugybė gyvybių atsirastų pavojuje. Arba aš galiu galvoti, jog man yra teisinga vogti iš tavęs, o tu galvoji, kad tai nėra teisinga. Aiškiai matome, kad mūsų standartai to, kas yra teisinga ir neteisinga, nesutampa. Jeigu nėra jokios absoliučios tiesos, standarto, kas yra teisinga ir klaidinga, prieš kurį mes visi būtume atsakingi, mes niekados nebūsime niekuo tikri. Žmonės galėtų daryti tai, ką nori,- žudyti, prievartauti, vogti, meluoti, sukčiauti ir t.t. ir niekas negalėtų sakyti, jog tai yra neteisinga. Negalėtų būti jokios valdžios, įstatymų, teisingumo, nes niekas negalėtų sakyti, jog dauguma žmonių turi teisę sukurti ir primesti standartus žmonių mažumai. Pasaulis be absoliutų būtų pats siaubingiausias pasaulis, kokį tik galime įsivaizduoti.

Žvelgiant į visa tai iš religinės pusės, tokio relativizmo pasekmės būtų religinis sąmyšis, kuriame nei viena religija nebūtų teisinga ir niekaip nebūtų galima turėti teisingų santykių su Dievu. Visos religijos būtų neteisingos, nes jos visos teigia absoliučius teiginius apie pomirtinį gyvenimą. Šiandieniniame pasaulyje nėra neįprasta tikėti, jog dvi diametraliai priešingos religijos gali būti vienodai „teisios“, net jeigu jos abi teigia turinčios vienintelį kelią į dangų arba moko dvi visiškai priešingas „tiesas“. Žmonės, kurie netiki absoliučia tiesa, ignoruoja tuos teiginius ir pasirenka daugiau tolerantišką universalizmą, kuris moko, jog visos religijos yra lygios ir visi keliai veda į dangų. Žmonės, kurie pasirenka šią pasaulėžiūrą agresyviai prieštarauja evangelistiniams krikščionims, kurie tiki Biblija, kurioje rašoma, jog Jėzus yra “kelias, tiesa ir gyvenimas“, ir kad Jis yra galutinė tiesos išraiška ir vienintelis kelias, vedantis į dangų (Jono 14:6).

Postmodernioje visuomenėje tolerancija tapo vienintele svarbia vertybe, vieninteliu absoliutu, taigi netoleratiškumas yra vienintelis blogas dalykas. Bet koks dogmatiškas įsitikinimas- ypač tikėjimas absoliučia tiesa- yra matomas kaip netolerantiškumas ir nuodėmė. Tie, kurie neigia, jog yra absoliuti tiesa, dažnai sako, jog nėra nieko blogo tikėti tuo, ką tu tiki, jeigu tik nebandai savo įsitikinimu primesti kitiems. Bet toks požiūris pats iš savęs yra įsitikinimas apie tai, kas yra teisinga ir klaidinga, ir tie, kurie jo laikosi, tikrai bando primesti šį požiūrį kitiems. Jie nustato elgesio standartą ir verčia kitus jo laikytis, tuo pažeisdami teiginį, kurio patys laikosi- dar viena sau prieštaraujanti pozicija. Tie, kurie laikosi šio įsitikinimo paprasčiausiai nenori būti atsakingi už savo elgesį. Jeigu yra absoliuti tiesa, tuomet yra absoliutūs standartai to, kas teisinga ir klaidinga, ir mes visi esame atsakingi prieš tuos standartus. Kai žmonės atmeta absoliučią tiesą, jie iš tikrųjų atmeta tą atsakomybę.

Absoliučios/visuotinės tiesos neigimas ir kultūrinis relativizmas, kuris ateina su tuo, yra logiška pasekmė visuomenės, kuri gyvybės atsiradimui paaiškinti naudoja evoliuciją. Jeigu natūralistinė evoliucija yra teisinga, tuomet gyvenimas neturi jokios prasmės, mes neturime jokio tikslo, ir negali būti jokio absoliutaus teisingumo ar klaidingumo. Žmogus, tuomet, turi laisvę gyventi taip, kaip jam patinka ir jis nėra prieš nieką atsakingas už savo veiksmus. Tačiau nesvarbu, kiek nuodėmingi žmonės neigs Dievo egzistavimą ir absoliučią tiesą, vieną dieną jie vis tiek stovės prieš Jį teisme. Biblijoje parašyta, jog „... tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai apreiškė. Jo neregimosios ypatybės- Jo amžinoji galybė ir dievystė- nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami. Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. Vadindami save išmintingais, tapo kvaili“ (Romiečiams 1:19-22).

Ar yra įrodymų, kad absoliuti tiesa egzistuoja? Taip. Visų pirma, žmogaus sąžinė, tas „užtikrintumas“ mumyse, kuris mums pasako, kad pasaulis turėtų būti tam tikru būdu, kad kažkas yra teisinga ir kažkas neteisinga. Mūsų sąžinės mus įtikina, kad kažkas yra neteisinga su badavimu, prievartavimu, skausmu, blogiu, ir tai mums padeda suprasti, jog meilė, dosnumas, užuojauta ir ramybė yra teigiami dalykai, kurių mes turėtume siekti. Tai yra universaliai teisinga visose kultūrose visais laikais. Biblijoje apibūdinamas žmogaus sąžinės vaidmuo: „Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie- neturintys įstatymo, patys sau yra įstatymas. Jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą. Aną dieną Dievas per Jėzų Kristų teis žmonių slėpinius, kaip sako mano skelbiama Evangelija“ (Romiečiams 2:14-16).

Antras yra įrodymas, kad absoliuti/visuotinė tiesa egzistuoja, yra mokslas. Mokslas paprasčiausiai yra žinojimo siekimas, studijavimas to, ką mes jau žinome, ir siekimas žinoti daugiau. Taigi visi moksliniai tyrimai turi remtis įsitikinimu, jog šiame pasaulyje egzistuoja objetyvios realybės, ir kad tos realybės gali būti atrastos ir įrodytos. Jeigu nebūtų jokių absoliutų, ką jie studijuotų? Kaip mes žinotume, kad tai, kas yra atrasta yra tikra? Beje, patys mokslo dėsniai yra paremti tuo, kad absoliuti tiesa egzistuoja.

Trečias įrodymas, kad absoliuti tiesa egzistuoja yra religija. Visos pasaulio religijos bando suteikti gyvenimui prasmę ir apibūdinimą. Religijos gimė iš žmonijos troškimo turėti kažką daugiau negu tiesiog egzistenciją. Per religiją žmonės ieško Dievo, vilties ateičiai, nuodėmių atleidimo, ramybės sunkumuose ir atsakymų į giliausius klausimus. Religija yra įrodymas, jog žmonija yra daugiau negu tik labai išsivystę gyvūnai. Tai įrodymas didesniam tikslui ir asmeninio, tikslingo Kūrejo egzistavimui, kuris įsodino į žmonių širdis troškimą Jį pažinti. Ir jeigu yra Kūrėjas, tuomet Jis tampa absoliučia tiesa, ir Jo autoritetas nustato tą absoliučią tiesą.

Mums pasisekė, kad yra toks Kūrėjas, ir kad Jis mums apreiškė tiesą per Savo Žodį, Bibliją. Vienintelis būdas sužinoti absoliučią tiesą/visuotinę tiesą yra per asmeninius santykius su tuo, kuris tvirtina esąs Tiesa,- Jėzumi Kristumi. Jėzus tvirtino esąs vienintelis kelias, vienintelė tiesa ir vienintelis gyvenimas ir takas, vedantis pas Dievą (Jono 14:6). Faktas, jog absoliuti tiesa egzistuoja, nurodo mums tiesą, jog yra suverenus Dievas, kuris sukūrė dangų ir žemę ir apreiškė mums save tam, kad mes asmeniškai Jį pažintume per Jo Sūnų Jėzų Kristų. Tai yra absoliuti tiesa.


Grįžti į svetainę lietuvių kalba


Ar egzistuoja absoliuti tiesa / visuotinė tiesa?