Ar Dievas persigalvoja?



Klausimas: Ar Dievas persigalvoja?

Atsakymas:
Malachijo 3:6 rašoma: “Aš esu Viešpats, Aš nesikeičiu, todėl jūs, Jokūbo vaikai, nebuvote sunaikinti.” Panašiai parašyta Jokūbo 1:17: „Kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana yra iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra permainų ir nė šešėlio keitimosi.“ Skaičių 23:19 reikšmė negalėtų būti aiškesnė: „Dievas ne žmogus, kad meluotų, ir ne žmogaus sūnus, kad pakeistų savo nuomonę. Ar jis pasakė ir nepadarys? Ar Jis kalbėjo ir neįvykdys?” Ne, Dievas nepersigalvoja. Šios Biblijos eilutės tvirtina, jog Dievas yra nesikeičiantis ir Jis nesikeičia.

Kaip tuomet paaiškinti eilutes tokias kaip Pradžios 6:6: „[Dievas] gailėjosi, kad Jis žemėje sutvėrė žmogų, ir sielojosi savo širdyje.“? Taip pat Jonos 3:10, kurioje rašoma: „Dievas, pamatęs, kad jie atsisakė savo piktų kelių, gailėjosi jų ir neįvykdė to, ką buvo jiems sakęs.“ Panašiai rašoma Išėjimo 32:14: „Ir Viešpats nepasielgė piktai su savo tauta, kaip buvo sumanęs.“ Šios eilutės kalba apie tai, kad Dievas kažko „gailėjosi“ ir atrodo, kad tai prieštarauja Dievo nekintamumo doktrinai. Tačiau, jeigu atidžiau panagrinėsime šias ištraukas, pamatysime, jog jos nėra įrodymas, kad Dievas gali keistis. Originalioje kalboje žodis, kuris yra išverstas kaip „atgailauti“ ar „pasigailėti“ yra hebrajų išsireiškimas „gailėtis“. Kažko gailėjimasis dar nereiškia, kad kažkas pasikeitė. Tai paprasčiausiai reiškia, kad gailimasi, jog kažkas įvyko.

Pavyzdžiui Pradžios 6:6: „[Dievas] gailėjosi, kad Jis žemėje sutvėrė žmogų.“ Šioje eilutėje net toliau rašoma: „[Dievas] sielojosi savo širdyje.“ Ši eilutė teigia, jog Dievas gailėjosi sukūręs žmogų. Tačiau Jis nepakeitė savo sprendimo. Vietoje to per Nojų Jis leido žmonėms toliau egzistuoti. Faktas, kad mes šiandien egzistuojame, įrodo, jog Dievas nepersigalvojo dėl žmogaus sukūrimo. Taip pat šios ištraukos kontekstas kalba apie nuodėmingą būseną, kurioje žmogus gyveno. Žmogaus nuodėmingumas, o ne žmogaus egzistavimas sukėlė skausmą Dievui. Toliau pažvelkime į Jonos 3:10: „Dievas, pamatęs, kad jie atsisakė savo piktų kelių, gailėjosi jų ir neįvykdė to, ką buvo jiems sakęs.“ Vėlgi tas pats hebrajų žodį panaudotas, kuris reiškia „gailėtis“. Kodėl Dievas gailėjosi to, ką Jis buvo sumanęs nineviečiams? Nes jų širdys pasikeitė ir jų nepaklusnumą pakeitė paklusnumas. Dievas yra visiškai pastovus. Dievas ruošėsi nubausti Ninevę už jų blogybes. Tačiau Ninevė atgailavo ir pakeitė savo elgesį. To pasekoje Dievas pasigailėjo Ninevės ir tai visiškai atitinka Jo charakterį.

Romiečiams 3:23 moko mus, kad visi žmonės nusidėjo ir neatitinka Dievo standarto. Romiečiams 6:23 teigia, jog to pasekmė yra mirtis (dvasinė ir fizinė). Taigi Ninevės gyventojai nusipelnė bausmės. Mes visi esame toje pačioje situacijoje. Žmogaus pasirinkimas nusidėti atskiria mus nuo Dievo. Žmogus negali kaltinti Dievo dėl savo kėblios padėties. Taigi, jeigu nineviečiai būtų toliau pasilikę nuodėmėje ir Dievas jų nenubaustų, tai prieštarautų Jo charakteriui. Tačiau, kai Ninevės gyventojai pasirinko paklusnumą, Dievas jų nenubaudė, kaip buvo sumanęs. Ar nineviečių pasikeitimas įpareigojo Dievą padaryti tai, ką Jis padarė? Ne! Mes negalime pastatyti Dievo į poziciją, kurioje Jis būtų įsipareigojęs žmogui. Dievas yra geras ir teisus ir Jis pasirinko nenubausti Ninevės, nes jų širdys pasikeitė. Taigi priešingai pirmam įspūdžiui, ši ištrauka moko, jog Dievas nesikeičia. Jeigu Jis nebūtų išsaugojęs nineviečių, tai prieštarautų Jo charakteriui.

Tos Rašto vietos, kurios interpretuojamos kaip tariamas Dievo persigalvojimas, yra žmogiškas bandymas paaiškinti Dievo veiksmus. Dievas ruošėsi kažką daryti, bet vietoje to padarė kažką kitą. Mums tai skamba kaip pokytis. Bet Dievui, kuris yra viską žinantis ir suverenus, tai nėra pokytis. Dievas visada žinojo, ką Jis padarys. Dievas daro tai, ką reikia, jog žmonija įvykdytų Jo tobulą planą. „Aš skelbiu dalykus nuo pat pradžios ir pasakau, kas dar nėra įvykę. Mano nutarimas pasiliks ir Aš padarysiu, ką esu numatęs. <...> Aš tai paskelbiau ir padarysiu, nusprendžiau ir įvykdysiu“ (Izaijo 46:10-11). Dievas pagrasino nineviečiams sunaikinimu, nes žinojo, jog tai privers juos atgailauti. Dievas grasino Izraeliui sunaikinimu, nes žinojo, kad Mozė užtars juos. Dievas nesigaili savo sprendimų, bet žmonių atsakas į kai kuriuos Dievo sprendimus Jį liūdina. Dievas nepersigalvoja, bet atsakydamas į mūsų elgesį Jis veikia pagal savo charakterį, kuris sutampa su Jo Žodžiu.


Grįžti į svetainę lietuvių kalba


Ar Dievas persigalvoja?