Koks yra krikščionybės požiūris į savižudybę? Ką Biblija kalba apie savižudybę?




Klausimas: Koks yra krikščionybės požiūris į savižudybę? Ką Biblija kalba apie savižudybę?

Atsakymas:
Pagal Bibliją, faktas, kad žmogus pabaigė savo gyvenimą savižudybe, dar neapsprendžia, kad jis pateks į rojų. Jei nusižudo netikintis žmogus, tai tik „pagreitina“ jo patekimą į ugnies ežerą. Vis dėlto į pragarą jis patenka todėl, kad atmetė Kristų, kaip savo išgelbėjimą, ne dėl to, kad nusižudė. Biblija mini kelis savižudžius: Abimelechą (Teisėjų 9:54), Saulių (1 Samuelio 31:4), Sauliaus ginklanešį (1 Samuelio 31:4-6), Ahitofelį (2 Samuelio 17:23), Zimrį (1 Karalių 16:18) ir Judą (Mato 27:5). Kiekvienas jų buvo blogas ir nuodėmingas žmogus (galbūt tik mažiau žinome apie Sauliaus ginklanešį). Samsono pavyzdys būtų jau kitoks (Teisėjų 16:26-31), jo tikslas buvo nužudyti filistinus, ne pačiam nusižudyti. Biblija savižudybę prilygina žmogžudystei, nes tai – savęs nužudymas. Tik Dievas gali spręsti, kada ir kaip žmogus turi mirti. Todėl prisiimdamas šią teisę sau, žmogus daro šventvagystę.

Ką Biblija kalba apie krikščionis, kurie nusprendė baigti savo gyvenimą savižudybe? Nemanau, kad krikščionis, kuris nusižudė, prarado savo išgelbėjimą ir pateko į pragarą. Biblija moko, kad nuo to momento, kai žmogus nuoširdžiai patiki Kristumi, jis/ji įgyja amžiną išgelbėjimo garantiją (Jono 3:16). Pagal Bibliją, krikščionys gali būti užtikrinti, jog kad ir kas beįvyktų, jie turi amžinąjį gyvenimą. „Aš tai parašiau jums, įtikėjusiems Dievo sūnaus vardą, kad žinotumėte turį amžinąjį gyvenimą“ (1 Jono 5:13). Niekas negali atskirti krikščionio nuo Dievo meilės! „Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Romiečiams 8:38-39). Jei joks kūrinys negali atskirti krikščionio nuo Dievo meilės, (ir netgi krikščionis, kuris nusižudo, yra kūrinys), tai ir savižudybė negali atskirti jo nuo Dievo meilės. Jėzus mirė už visas mūsų nuodėmes… ir jei tikras krikščionis dvasinių atakų ar savo silpnumo akimirką nusprendžia baigti gyvenimą savižudybe – tai yra nuodėmė, už kurią mirė Jėzus.

Tai nereiškia, kad savižudybė nėra sunki nuodėmė prieš Dievą. Pagal Bibliją, savižudis yra žmogžudys, o tai bet kokiu atveju yra blogai. Aš rimtai abejoju tikėjimo nuoširdumu tų, kurie vadindami save krikščionimis, nusižudė. Jokios aplinkybės negali pateisinti žmonių, pasikėsinusių į savo gyvybę, tuo labiau krikščionių. Krikščionys pašaukti atiduoti savo gyvenimus Dievui – ir tik Dievas gali spręsti, kada jiems mirti. Gera krikščionio savižudybės iliustracija užrašyta Esteros knygoje. Persijoje egzistavo įstatymas, kad kiekvienas, kuris pasirodo karaliaus akivaizdoje nekviestas, turi būti nubaustas mirtimi – jeigu tik karalius neišties prieš tą žmogų savo skeptro, kaip malonės ženklo. Krikščionio savižudybė yra kažkas panašaus į brovimąsi pas dangiškąjį Karalių, nelaukiant, kol jis pakvies. Jis ištiesia savo skeptrą, išsaugodamas jūsų amžinąjį gyvenimą, bet tai nereiškia, kad Jis yra patenkintas jūsų poelgiu. Eilutės iš 1-ojo Laiško korintiečiams 3:15 nors ir neaprašo savižudybės, bet gerai parodo, kas atsitiks su krikščionimi, kuris nusprendė nusižudyti: „jis pats išsigelbės, bet tartum per ugnį.“



Atgal į svetainę lietuvių kalba



Koks yra krikščionybės požiūris į savižudybę? Ką Biblija kalba apie savižudybę?