Klausimas
Kas yra Šventojo Rašto kanonas?
Atsakymas
Žodis „kanonas“ yra kilęs iš visuotinai priimtinos taisyklės, kuria buvo naudojamasi sprendžiant, ar knyga atitiko standartą. Svarbu pastebėti, kad Šventojo Rašto knygos priklausė kanonui nuo to momento, kai jos buvo parašytos. Šventasis Raštas buvo Šventasis Raštas nuo tos akimirkos, kai rašiklis palietė pergamentą. Tai yra labai svarbu, nes krikščionybė neprasideda nuo Dievo, Jėzaus Kristaus ar išgelbėjimo apibūdinimo. Krikščionybės pagrindas yra Šventojo Rašto autoritete. Jeigu mes negalime tiksliai nustatyti, kas yra Šventasis Raštas, tuomet mes negalime tinkamai atskirti teologijos tiesos nuo klaidų.
Kokiu standartu buvo naudojamasi nustatant, ar knygos priklauso Šventajam Raštui? Raktinė eilutė, padedanti suprasti Šventojo Rašto gavimo laiką, procesą ir tikslą, yra Judo 3, kurioje rašoma, kad krikščioniškas tikėjimas buvo duotas šventiesiems vieną kartą visiems laikams. Kadangi mūsų tikėjimas yra apibūdinamas Šventuoju Raštu, iš esmės Judas sako, kad Šventasis Raštas buvo duotas visų krikščionių naudai. Argi tai nenuostabu, kad nėra jokių paslėptų ar prarastų rankraščių, kuriuos reikėtų rasti, nėra jokių slaptų knygų, kurias tik keli išrinktieji žino, ir nėra jokių gyvų žmonių, kurie turi ypatingą apreiškimą, dėl kurio mums reikėtų užkopti į Himalajus, kad būtume apšviesti? Mes galime būti užtikrinti, kad Dievas nepaliko mūsų be liudijimo. Ta pačią antgamtinę jėgą, kurią Dievas naudojo parašyti savo Žodį, Jis taip pat panaudojo ir Jį išsaugoti.
Psalmių 119:160 rašoma, kad visas Dievo Žodis yra tiesa. Su tokia prielaida mes galime palyginti visus kitus raštus, kurie nėra Šventojo Rašto kanone, ir patikrinti, ar jie išlaiko testą. Pavyzdžiui Biblija teigia, kad Jėzus Kristus yra Dievas (Izaijo 9:6-7; Mato 1:22-23; Jono 1:1,2,4,14; 20:28; Apaštalų darbų 16:31,34; Filipiečiams 2:5-6; Kolosiečiams 2:9; Tito 2:13; Hebrajams 1:8; 2 Petro 1:1). Tačiau yra daug tekstų, kurie nepriklauso Biblijai, bet skelbiasi esą Šventieji Raštai, ir kurie įrodinėja, kad Jėzus nėra Dievas. Kai egzistuoja aiškūs prieštaravimai, mes turime pasitikėti Biblija ir palikti visus kitus raštus už jos ribų.
Ankstyvaisiais bažnyčios amžiais, krikščionys kartais buvo žudomi dėl Šventojo Rašto kopijų turėjimo. Dėl tokio persekiojimo greitai iškilo klausimas: „Dėl kokių knygų verta mirti?“ Kai kuriose knygose galbūt buvo Jėzaus pasakymų, tačiau ar jos buvo Dievo įkvėptos, kaip rašoma 2 Timotiejui 3:16? Bažnyčios tarybos vaidino svarbų vaidmenį viešame Šventojo Rašto kanono pripažinime, bet dažnai atskiros bažnyčios ar bažnyčių grupės atpažindavo knygos dievišką įkvėpimą (pvz.: Kolosiečiams 4:16; 1 Tesalonikiečiams 5:27). Ankstyvaisiais bažnyčios amžiais tik kelios knygos sukėlė ginčų ir sąrašas buvo sudarytas 303 metais.
Sprendžiant Senojo Testamento kanoną buvo atsižvelgiama į tris svarbius faktus: 1) Naujajame Testamente yra citatos ar nuorodos į visas išskyrus dvi Senojo Testamento knygas. 2) Jėzus patvirtino hebrajų kanoną Mato 23:35 eilutėje, kai pacitavo vieną iš pirmųjų ir vieną iš paskutiniųjų istorijų, esančių to meto Šventajame Rašte. 3) Žydai labai kruopsčiai bandė išsaugoti Senąjį Testamentą, ir jiems kilo tik keletas nesutarimų dėl knygų priklausymo kanonui. Romos katalikų apokrifa neatitiko standarto, nebuvo įtraukta į Šventąjį Raštą ir niekada nebuvo žydų priimta.
Daugiausia klausimų iškilo dėl knygų, parašytų Kristaus laiku ir vėliau. Ankstyvoji bažnyčia turėjo labai konkrečius kriterijus, pagal kuriuos sprendė, ar knyga priklauso Naujajam Testamentui. Keletas tų kriterijų buvo: Ar knyga buvo parašyta žmogaus, kuris savo akimis matė Jėzų Kristų? Ar knyga išlaikė “tiesos testą”? (pvz.: ar ji neprieštaravo kitoms, jau priklausančioms Šventajam Raštui knygoms?) Naujojo Testamento knygos, kurios buvo pripažintos tuo metu, išlaikė laiko testą ir visuotinai priimtina krikščionybė priėmė jas be didesnių problemų.
Pasitikėjimas priimtomis knygomis ateina iš pirmojo amžiaus gavėjų, kurie savo patirtimi galėjo paliudyti knygų tikrumą. Apreiškimo knygos paskutiniųjų laikų aprašymas ir Apreiškimo 22:18 draudimas pridėti prie jau egzistuojančių žodžių, aiškiai nurodo, kad kanonas buvo pabaigtas tuo metu (95 metais).
Taip pat yra svarbus teologinis punktas, kurio neturėtume pamiršti. Dievas tūkstančius metų naudojo savo Žodį dėl vieno pagrindinio tikslo- apreikšti save ir bendrauti su žmonija. Ne bažnyčios tarybos nusprendė, kokios knygos yra Šventasis Raštas, tai buvo nuspręsta, kai Dievas pasirinko žmogišką autorių parašyti tą knygą. Tam, kad išsaugotų savo Žodį per ateinančius amžius, Dievas vadovavo bažnyčios taryboms, kai jie bandė atpažinti kanoną.
Išminties įgijimas apie Dievo natūrą, visatos ir gyvenimo atsiradimą, gyvenimo tikslą ir prasmę, išgelbėjimo stebuklą, ir ateities įvykius (įskaitant žmonijos likimą) yra už žmonių stebėjimo ir mokslinių sugebėjimų ribų. Dievo Žodžio, kuris mums jau duotas, kuris buvo vertinamas ir asmeniškai pritaikomas daugybės prieš mus gyvenusių krikščionių, mums užtenka viskam, ką mums reikia žinoti apie Kristų (Jono 5:18; Apaštalų darbų 18:28; Galatams 3:22; 2 Timotiejui 3:15) ir taip pat mūsų mokymui, barimui, pataisymui ir auklėjimui teisumui (2 Timotiejui 3:16).
English
Kas yra Šventojo Rašto kanonas?
