settings icon
share icon
Klausimas

Kam mes turėtume melstis — Tėvui, Sūnui ar Šventajai Dvasiai?

Atsakymas


Visos maldos turėtų būti skirtos mūsų Dievui, kuris yra Trejybė,- Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Biblija moko, kad mes galime melstis vienam asmeniui arba visiems trims, nes visi trys yra viena. Tėvui mes meldžiamės kartu su psalmistu: „Išklausyk mano šauksmą, mano Karaliau ir Dieve, nes Tau aš meldžiuosi“ (Psalmių 5:2). Viešpačiui Jėzui mes meldžiamės kaip Tėvui, nes jie yra lygūs. Malda vienam Trejybės asmeniui yra tas pats kas malda visiems trims asmenims. Mirdamas Steponas meldėsi: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!” (Apaštalų darbų 7:59). Mes taip pat turime melstis Kristaus vardu. Paulius ragino efeziečius visuomet už viską dėkoti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu (Efeziečiams 5:20). Jėzus patikino savo mokinius, kad, ko jie beprašytų Jo vardu- pagal Jo valią-, jiems bus duota (Jono 15:16; 16:23). Mums taip pat pasakyta melstis Šventajai Dvasiai ir Jos jėgoje. Dvasia mums padeda melstis net ir tada, kai mes nežinome, kaip ar ko mes turėtume prašyti (Romiečiams 8:26; Judo 20). Tikriausiai maldą Trejybei geriausia suprasti taip- mes meldžiamės Tėvui per Sūnų (arba Jo vardu) Šventosios Dvasios jėga. Visi trys asmenys aktyviai dalyvauja tikinčiojo maldoje.

Taip pat svarbu žinoti, kam mes neturėtume melstis. Kai kurios ne krikščioniškos religijos ragina savo pasekėjus melstis dievų panteonui, mirusiems artimiesiems, šventiesiems ir dvasioms. Romos katalikai yra mokomi melstis Marijai ir įvairiems šventiesiems. Tokios maldos nėra paremtos Šventuoju Raštu ir žeidžia mūsų dangišką Tėvą. Tam, kad tai suprastume, mums užtenka pažvelgti į maldos pobūdį. Malda susidaro iš kelių dalių. Mums užtenka pažvelgti vos į dvi dalis- šlovinimą ir dėkojimą-, kad suprastume, jog malda savo esybe yra garbinimas. Kai mes garbiname Dievą, mes Jį šloviname už Jo savybes ir Jo veikimą mūsų gyvenimuose. Kai mes maldoje Jam dėkojame, mes šloviname Jo gerumą, gailestingumą ir maloningumą. Garbinimas teikia Dievui šlovę, kurios tik Jis vienas nusipelnė. Dievas nesidalins savo šlove su niekuo kitu, taigi mes negalime niekam kitam melstis. Meldimasis kažkam kitam yra stabmeldystė. „Aš esu Viešpats- tai mano vardas. Aš neduosiu savo garbės kitam ir savo šlovės stabams“ (Izaijo 42:8).

Kitos sudedamosios maldos dalys- atgaila, išpažintis ir prašymai- taip pat yra garbinimo formos. Mes atgailaujame, žinodami, kad Dievas yra atlaidus ir mylintis Dievas, kuris parūpino mums atleidimą, paaukodamas savo Sūnų ant kryžiaus. Mes išpažįstame savo nuodėmes, nes mes žinome, kad „Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jono 1:9), ir mes Jį už tai garbiname. Mes ateiname pas Jį su savo prašymais ir užtarimo maldomis, nes mes žinome, kad Jis mus myli ir girdi. Mes Jį garbiname už Jo gailestingumą ir gerumą, dėl kurio Jis mums girdi ir atsako. Kai mes apie visą tai pamąstome, mums pasidaro aišku, jog malda kam nors kitam, o ne Trejybei, yra neįsivaizduojamas dalykas, nes malda yra garbinimo forma, ir garbinimas yra skirtas Dievui ir tik Jam vienam. Kam mes turėtume melstis? Atsakymas yra Dievui. Daug svarbiau žinoti, kad mes meldžiamės Dievui, negu kuriam Trejybės asmeniui mes skiriame savo maldas.

English



Grįžti į svetainę lietuvių kalba

Kam mes turėtume melstis — Tėvui, Sūnui ar Šventajai Dvasiai?
Bendrinkite šį puslapį: Facebook icon Twitter icon Pinterest icon Email icon
© Copyright Got Questions Ministries