Kas tai yra kitų kalbų dovana? Ar egzistuoja kitų kalbų dovana šiandien? Ką reiškia malda kitomis kalbomis?




Klausimas: Kas tai yra kitų kalbų dovana? Ar egzistuoja kitų kalbų dovana šiandien? Ką reiškia malda kitomis kalbomis?

Atsakymas:
Pirmąkart apie kalbėjimą kitomis kalbomis minima Apaštalų darbuose 2:1-4. Sekminių dieną apaštalai skelbė Evangeliją susirinkusiai miniai kalbėdami kitomis kalbomis, – „mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“ (Apaštalų darbai 2:11). Tokiu būdu kitų kalbų dovana – tai gebėjimas kalbėti nežinoma kalba, kad būtų galima patarnauti žmogui, mokančiam tą kalbą. 1-ame laiške korintiečiams 12-14 skyriuje Paulius, kalbėdamas apie įvairias Dvasios dovanas, taip komentuoja šią dovaną: „Taigi dabar, broliai, jei aš imčiau ir ateičiau pas jus, kalbėdamas kalbomis, kokia jums būtų nauda, jeigu jums neskelbčiau apreiškimo, pažinimo, pranašystės ar mokymo?“ (1 Korintiečiams 14:6). Pagal Pauliaus žodžius ir pagal tai, kaip aprašytas kalbėjimas kalbomis Apaštalų darbų knygoje, kalbų dovana yra naudinga tiems, kurie girdi Dievo žinią jiems suprantama kalba, bet kitiems ji nenaudinga, jei nėra aiškinimo/vertimo.

Žmogus, turintis kitų kalbų aiškinimo dovaną (1 Korintiečiams 12:30), gali suprasti, ką pasakė kalbantis kalbomis, net jei tos kalbos, kuria buvo kalbama, jis nežino. Toks kalbų aiškintojas gali perteikti šią žinią ir kitiems, kad visi galėtų suprasti, kas buvo kalbama. „Todėl, kas kalba kalbomis, temeldžia, kad galėtų ir aiškinti“ (1 Korintiečiams 14:13). Pauliaus išvada apie neišverstas kalbas įtikinama: „Tačiau bažnyčiai susirinkus verčiau ištarsiu penkis žodžius savo protu, kad pamokyčiau ir kitus, negu tūkstančius žodžių kalbomis“ (1 Korintiečiams 14:19).

Ar egzistuoja ši kalbų dovana šiandien? 1-ame laiške korintiečiams 13:8 paminėta, kad kalbų dovana nustos veikusi, nors tai susiję su tobulumo atėjimu (1 Korintiečiams 13:10). Kai kurie cituoja eilutes iš Izajo 28:11 ir Joelio 2:28-29 kaip įrodymą, kad kalbų dovana liudija artėjantį Dievo teismą. 1-as laiškas korintiečiams 14:22 aprašo kalbas kaip „ženklą netikintiems“. Remiantis šiuo argumentu, kalbų dovana buvo įspėjimas žydams, kad Dievas ruošiasi teisti žydų tautą, nes jie atmetė Jėzų Kristų kaip Mesiją. Todėl po to, kai Dievas iš tiesų nuteisė Izraelį (Jeruzalė buvo sugriauta 70-aisiais mūsų eros metais), kalbų dovanos poreikio nebeliko. Nors šis požiūris yra visai įmanomas, bet tai, kad pagrindinis kalbų dovanos tikslas buvo pasiektas, dar nereiškia, jog kitų kalbų dovanos poreikio jau nėra. Šventasis Raštas netvirtina, jog kalbų dovana pranyko galutinai.

Tuo pat metu jei bažnyčioje šiandien aktyviai veikia kitų kalbų dovana, tai ji turi būti naudojama sutinkamai su Šventuoju Raštu. Tai turi būti reali ir aiški kalba (1 Korintiečiams 14:10). Tos dovanos tikslas turi būti Dievo žodžio skelbimas žmonėms, kalbantiems šia kalba (Apašatlų darbai 2:6-12). Taip pat svarbu, kad viskas vyktų sutinkamai su Dievo nurodymu, perduotu per apaštalą Paulių: „Jei kas gali kalbėti kalbomis, tekalba du, daugiausiai trys, ir pakaitomis, o vienas tegul aiškina. Jeigu nėra aiškintojo, tegul kalbėtojas bendruomenėje tyli ir tekalba tik sau ir Dievui “ (1 Korintiečiams 14:27-28). Taipogi nereikėtų pamiršti ir žodžių, užrašytų 1-ame laiške korintiečiams 14:33: „Nes Dievas yra ne sumaišties, bet santarvės Dievas, kaip visose šventųjų bendruomenėse“.

Dievas, žinoma, gali suteikti žmogui kitų kalbų dovaną, kad jis galėtų bendrauti su kitais jų gimtąja kalba. Šventoji Dvasia dalija dvasines dovanas kaip jai patinka (1 Korintiečiams 12:11). Tik įsivaizduokite kaip daug labiau produktyvesnis taptų misionierių tarnavimas, jei jiems nereikėtų mokytis kalbų, bet jie iš karto galėtų kalbėti su žmonėmis jų gimtąja kalba. Vis dėlto neatrodo, kad Dievas taip elgtųsi. Kalbų dovana nesutinkama tokia forma, kokia ji veikė Naujojo Testamento laikais, nežiūrint fakto, kad tai būtų labai naudinga. Didelė tikinčiųjų dauguma, kurie tvirtina, kad jie turi kalbų dovaną, nenaudoja jos sutinkamai su jau minėtomis Šventojo Rašto vietomis. Šie faktai leidžia daryti išvadą, jog kalbų dovana liovėsi veikusi, arba bent jau retai sutinkama Dievo plane šiandieninei bažnyčiai.

Tie, kurie tiki kalbų dovana kaip „maldos kalba“ savęs tobulinimui, savo požiūrį remia eilutėmis iš 1-o laiško korintiečiams 14:4 ar/ir 14:28, „Kas kalba kalbomis, pats save tobulina, o kas pranašauja – ugdo bažnyčią“. Visame 14 skyriuje Paulius pabrėžia kalbų išvertimo/aiškinimo svarbą (žr. 14:5-12). Kitais žodžiais tariant, 4-oje eilutėje Paulius sako: „Jei jūs kalbate kalbomis be išaiškinimo, tai ugdote tik patys save, sudarydami įspūdį, jog esate dvasiškesni už kitus. Jei jūs kalbate kalbomis ir jos yra verčiamos, tada jūs ugdote kiekvieną“. Naujasis Testamentas niekur neduoda ypatingų instrukcijų dėl „maldos kitomis kalbomis“. Niekur neminimi tokios maldos tikslai, niekur konkrečiai neminimas žmogus, „besimeldžiantis kalbomis“. Be to, jei „malda kitomis kalbomis“ skirta savęs tobulinimui, tai ar tai būtų teisinga atžvilgiu tų, kurie neturi šios kalbų dovanos, ir todėl neturi galimybės tobulinti savęs? 1-as laiškas korintiečiams 12:29-30 aiškiai parodo, kad ne kiekvienas gali turėti kitų kalbų dovaną.



Atgal į svetainę lietuvių kalba



Kas tai yra kitų kalbų dovana? Ar egzistuoja kitų kalbų dovana šiandien? Ką reiškia malda kitomis kalbomis?