Kodėl Dievas yra kitoks Senajame Testamente negu Jis yra Naujajame Testamente?



Klausimas: Kodėl Dievas yra kitoks Senajame Testamente negu Jis yra Naujajame Testamente?

Atsakymas:
Šis klausimas parodo esminį nesusipratimą apie tai, ką Senasis ir Naujasis testamentai moko apie Dievą. Kitais žodžiais, bet tą pačią mintį žmonės išreiškia sakydami: „Senojo Testamento Dievas yra kerštingas Dievas, tuo tarpu Naujojo Testamento Dievas yra meilė“. Tai, kad Dievas palaipsniui apreiškia Save per istorinius įvykius ir Savo santykius su žmonėmis istorijos bėgyje, tikriausiai, prisideda prie klaidingo žmonių supratimo apie tai, koks Dievas yra Senajame ir Naujajame testamentuose. Tačiau skaitant abu Naują ir Seną testamentus, pasidaro akivaizdu, jog abiejose testamentuose Dievas yra tas pats- Jo kerštas ir meilė yra apreiškti abiejose testamentuose.

Pavyzdžiui, Senajame Testamente Dievas skelbiasi esąs „gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo bei tiesos“ (Išėjimo 34:6; Skaičių 14:18; Pakartoto Įstatymo 4:31; Nehemijo 9:17; Psalmių 86:5, 15; 108:4; 145:8; Joelio 2:13). Naujajame Testamente dar aiškiau parodomas Dievo gerumas, meilė ir gailestingumas: „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16). Senajame Testamente mes matome, kad Dievas elgiasi su Izraeliu taip, kaip mylintis tėvas elgtųsi su savo vaiku. Kai jie sąmoningai nusidėdavo prieš Jį ir garbindavo stabus, Dievas juos bausdavo. Tačiau kai tik jie atgailaudavo, Dievas juos išgelbėdavo. Labai panašiai Dievas elgiasi su krikščionimis Naujajame Testamente. Pavyzdžiui, Hebrajams 12:6 rašoma, kad „kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima“.

Labai panašiai Senajame Testamente mes matome,kaip Dievo bausmė ir kerštas išsilieja dėl nodėmės. Naujajame Testamente mes matome, kad Dievo rustybė vis dar „apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisumu“ (Romiečiams 1:18). Taigi, akivaizdu, jog Dievas Senajame Testamente nesiskiria nuo Dievo Naujajame Testamente. Pačia savo esybe Dievas yra nesikeičiantis Dievas. Mes galbūt matome vieną Jo savybę aiškiau apreikšta tam tikroje Biblijos ištraukoje, bet pats Dievas nesikeičia.

Skaitydami ir studijuodami Biblija, mes įsitikiname, kad Dievas yra toks pats Senajame ir Naujajame testamentuose. Nors Biblija sudaro 66 atskiros knygos, parašytos 40 autorių, dviejuose (gal net trijose) žemynuose, trimis skirtingomis kalbomis, per maždaug 1500 metų, ji išlieka vientisa knyga, nuo pradžios iki pabaigos neturinti prieštaravimų. Joje mes matome, kaip mylintis, gailestingas ir teisingas Dievas elgiasi su nuodėmingais žmonėmis įvairiose situacijose. Biblija tikrai yra Dievo meilės laiškas žmonėms. Dievo meilė kūrinijai, ypatingai žmonijai, yra akivaizdi Rašte. Biblijoje mes matome, kad Dievas meiliai ir maloningai nuolatos kviečia ir ragina žmonės turėti ypatingus santykius su Juo; ne dėl to, kad jie to verti, bet dėl to, kad Jis yra maloningas ir gailestingas Dievas, lėtas pykti, kupinas malonės ir tiesos. Tačiau mes taip pat matome šventą ir teisų Dievą, kuris yra Teisėjas visų, kurie nepaklūsta Jo Žodžiui ir atsisako Jį garbinti, nusigręžia nuo Jo ir garbina stabus (Romiečiams 1 skyrius).

Dėl to, kad Dievas yra teisus ir šventas, visos nuodėmės- praeities, dabarties ir ateities- privalo būti nubaustos. Bet Dievas iš Savo begalinės meilės parūpino auką už mūsų nuodėmes ir sutaikinimo kelią, kad nuodėmingas žmogus galėtų išvengti Jo rūstybės. Šią nuostabią tiesą mes randame 1 Jono 4:10: “Meilė- ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“. Senajame Testamente Dievas įsteigė aukojimo sistema, kad būtų galima aukoti už nuodėmes. Tačiau ta sistema buvo lakina ir nurodė į Jėzaus Kristaus, kuris numirė ant kryžiaus ir pilnai sumokėjo už nuodėmę, atėjimą. Gelbėtojas, pažadėtas Senajame Testamente, buvo pilnai apreikštas Naujajame Testamente. Dievo meilė, apie kurią buvo pranašauta Senajame Testamente, buvo pilnai išpildyta, kai Dievas siuntė Savo Sūnų, Jėzų Kristų, visoje šlovėje Naujajame Testamente. Abu testamentai, Naujasis ir Senasis, yra mums duoti “pamokyti išgelbėjimui per tikėjimą” (2 Timotiejui 3:15). Studijuojant abu testamentus, tampa akivaizdu, kad Dieve “nėra permainų ir nė šešėlio keitimosi“ (Jokūbo 1:17).


Grįžti į svetainę lietuvių kalba


Kodėl Dievas yra kitoks Senajame Testamente negu Jis yra Naujajame Testamente?